Tikėjimas veda į meilę, į pačią įmanomai intensyviausią Dievo patirtį. Taigi ir vėl klausiame : kaip mes galime patirti Dievą? Ir kartu suabejojame - ar mes galime patirti Dievą? Kaip menkavertis kūrinys gali pažinti visavertį Dievą? Kaip kūrinys peržengia savo prigimties ribas ir įžengia į Dievo nesukurtos prigimties plotmę?
Ir vis dėlto mūsų tikėjimas ir yra tas aktas, kurio dėka patiriame nesukurtąją Dievo prigimtį; kuriuo mes peržengiame save ir susitinkame su mus sukūrusiu, tačiau nesukurtu Dievu. Kaip ... nuodėmingoji ir Dievo išsižadėjusi menkysta susiduria ir susiliečia su visaverčiu Dievu? Kaip tai įvyksta?
Klausiu, nes užvaldo nuostaba. Gyventi Dievo akivaizdoje ir Jo patirtyje yra nuostabu. Jo vardas ir Jo tikrovė stulbina savo didybe ir grožiu. Tikėjimas jokiu būdu nėra žmonių niekalų, netgi gražiai religiškai išdabintų pakabukų šiukšlynas. Tai – anapusinio Dievo patirties tikrovė.
Jokiu būdu nenorėčiau menkinti religijos sąvokos ar supriešinti su tikėjimo samprata. Šios sampratos - religija ir tikėjimas - krikščionybėje yra tapačios.
„Kai Jonas buvo suimtas, Jėzus sugrįžo į Galilėją ir ėmė skelbti gerąją Dievo naujieną: „Atėjo įvykdymo metas, Dievo karalystė čia pat! Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!“ (Mk 1,14-15).
Dievas kviečia patikėti Jo išganomąja žinia. Juk tikėjimas ir yra atsivertimas iš nežinojimo į žinojimą, kurį čia ir dabar mums skelbia įsikūnijęs Dievas apie save patį ir apie dieviškąjį žmogaus pašaukimą.
Dievo ir žmogaus pašaukimo pažinimas bei jo įgyvendinimas yra tikėjimo akto vienintelis tikslas ir turinys.
Bet religijos vardu dažnai pavadiname apčiuopiamas tikinčiųjų bendruomenės apraiškas. O kadangi bet kokia žmonių bendruomenė yra visuomeninis kūnas ir savo teisę būti tvirtinantis subjektas, tai ir kiekviena bendruomenė, kaip ir kiekvienas žmogus, neišvengiamai tvirtina savo teisėtą ir jai naudingą būvį. Jokia šiame pasaulyje tarpstanti religinė bendruomenė to neišvengia.
Krikščionių bendruomenės – ne išimtis. Tačiau pasaulietiniai interesai neturi užgožti pačios šios bendruomenės esmės – tikėjimo, vedančio Dievo Žodžio link – visavertės patirties akto.
Bet vis dėlto, jeigu užgožia? Būna ir taip. Tuomet tikinčiojo rūpestis yra ne vidujai atliekamas, t.y. išpažįstamas, tikėjimo aktas, tačiau išorinė nauda, kurios jis siekia po tik išoriškai demonstruojamo tikėjimo priedanga.
Pavyzdžiui, jis gali prisidengti išoriškai rodomu pamaldumu, tikėdamasis įgyti pasitikėjimą ir nuolaidą kokiam nors pirkimo-pardavimo akte. Pardavėjas tiki, kad, suteikęs nuolaidą, jis padarė gerą darbą gerąjį Dievą išpažįstančiam geram žmogui. Tačiau tikrasis ano „tikinčiojo“ gėris yra pelno, gauto iš nuolaidos, kiekis. Įvyko apgaulė išoriškai vaizduojamo tikėjimo pagrindu.
Krikščionių bendruomenės vadovui tenka itin didelė atsakomybė. Tikrasis ir vienintelis vyskupo darbas yra tikėjimo įgalinimas. Visa kita – pašaliniai ir su tikėjimu tiesiogiai nesusiję dalykai. Mat vyskupas yra paties Dievo įgaliotas atlikti tai, ką atliko pats Viešpats. Jis skelbia Dievo Žodžio Apreiškimą žodžiu ir darbu – skelbdamas ir įgalindamas sakramentinę Viešpaties Auką. Juk ši Auka ir yra tapati skelbimo turiniui. Dievo išrinkta ir Žodžio suklusimui pastūmėta siela atsiremia ir priima būtent šią Aukos tikrovę – visavertę Dievo atvertį ir kartu žmogaus kelią Jo šventumo link.
Taip įsigalina tikėjimo aktas, kuris šiame kelyje į šventumą ir yra dalyvavimo Aukoje aktas.
O kas, jeigu vyskupas yra neatsakingas? Tuomet turime tai, ką turime - interesus ir tikėjimo sklaidos skurdą.