Po kelių minučių tas ponas pašoka ir, jam pripuolus prie manęs, visos abejonės išsisklaido – jis tikrai mojo man. „Klausyk, tu ten televizijoje dalyvauji tose visose šokių ir dainų komisijose, tai pasakyk man, kodėl vien tik tokius idiotus jūs ten išrenkat?“, - be užuolankų ir ceremonijų kreipiasi į mane.
Ufff… Bet sakau jums – atsitiktinis pokalbis su gatvėje ar troleibuse su prašalaičiu gali būti iškalbingesnis už krūvą išsamiausių visuomenės nuomonės tyrimų bei analizių! Patys tuo tuoj įsitikinsit.
Mano pakartotiniai bandymai paaiškinti, kad jokiose dainų ir šokių konkursų komisijose kaip gyvas nesu buvęs ir net neplanuoju užsiimti tokia garbinga veikla, iš pat pradžių buvo nevaisingi. „Na kaipgi – juk tikrai ten sėdi. Ne? Tai bent jau per televiziją apie muziką šneki“, - neatstoja bendrapilietis.
Bandau aiškinti, kad jis galbūt mane sumaišė su mano gimdytoju, kuris iš tiesų dažnai šneka apie klasikinę muziką ar operą nacionalinės televizijos laidose. Tačiau įsivaizduoti savo tėvą komercinių kanalų šokių ir dainų laidų studijoje – ne lengviau, nei popiežių viešnamyje.
„Bet tu pats televizijoje vis tiek būni?“, - priremia mane žingeidusis pašenekovas. Tenka prisipažinti, jog retkarčiais būnu, tik ne „idiotus“ renku ir šneku ne apie muziką, o apie politiką.
„Ak štai kaip, apie politiką! Ką gi, galim pakeisti temą ir pašnekėti apie tai“, - pašnekovas, atrodo, galimybe pakalbėti šia tema apsidžiaugė dar labiau, nei perspektyva klaidžioti po muzikos barus.
Akimirksnį pagalvojęs, kad jau lengviau atsipūsiu, jau kitą sekundę supratau, kad žiauriai klydau. Pašnekovo energija ir entuziazmas nenuslūgo ir naujuose dirvonuose jis rėmė mane dar stipriau. O kaipgi kitaip – juk Lietuvoje ne tik trys milijonai krepšinio ekspertų, bet ir politikų.
„Tai kodėl nerašote, kad visi Vilniaus merai – vagys?“, - startavo energingasis ponas.
Mano bandymai diplomatiškai mekenti, kad „gal ne apie visus ir ne taip tiesiai, bet spauda vis tiek rašo“, tuojau pat nutraukiami klausimu, kurį trys milijonai trisdešimt milijonų kartų nagrinėjo visose virtuvėse bei užstalėje: ką manau „apie Kedį“? Ir šiuo atveju mėginu pradėti dėstyti „viena vertus, kita vertus“ principu, aiškinti, kad iki šiol juk taip ir nėra aišku, kaip ten buvo, tačiau tuojau pat esu nutraukiamas: „Šiaip ar taip aišku, kad ten kažkas buvo – juk visur tie klanai“.
„O kodėl nerašote, kad tos, kaip jos, pagrindinės partijos – na, A.Brazausko ir V.Landsbergio – tai ir yra mafijos klanai? Bijot? O ko bijot? Arba jus nupirko, kad apie tai nerašytumėt?“, - iš kito flango atūžia nauja ataka.
Supratęs, kad lieka tik atsakinėti retoriniais klausimais, pavyzdžiui, „Nejaugi?“, sulaukiu naujo priekaišto. „Kodėl nerašot, kad pavogta ar tai ten 75, ar 300 milijardų? Taip pat bijot?“, - šį priekaištą ponas kartoja net kelis kartus, visiškai nekreipdamas dėmesio į mano atsargius prašymus patikslinti, kas iš ko pavogė, kokia valiuta ir kokia tikroji pavogtų pinigų suma.
Tuo metu, kai horizonte pagaliau ima viltingai ryškėti stotelė, kurioje jau turėsiu išlipti, karštasis ponas rėžia patį svariausią priekaištą. „O kodėl nerašot, kad A.Smetona buvo rusų agentas? Juk jį, kai jis pabėgo, patys rusai ir sutvarkė – nušovė ar gal sudegino. Sakai, sudegino? Na, turbūt. Žodžiu, užmušė, kaip J.Stalinas tą – kaip jį – aha, L.Trockį“, - galutinai skelbia man ir visai spaudai matą skaitytojas.
Skubiai atsisveikindamas ir sprukdamas iš troleibuso, dar esu palydimas priesaku, logiškai išplaukiančiu iš paskutiniojo priekaišto apie A.Smetonos ir L.Trockio reikalų ignoravimą: „Tai va, turite rašyti apie dalykus, kurie iš tiesų susiję su žmonių gyvenimu. Taigi, laukiu jūsų balso“.
Eidamas gatve sunkiai mąsčiau. Iš tiesų, kolegos, rašome visokius seilėtus niekus, vis kažką lankstome bei vaikštome užuolankomis, užuot ėmę pagaliau rėžti tai, kas iš tiesų rūpi tautai ir rėžtume taip, kaip ji pageidauja.
Žodžiu, visai atitrūkome gyvenimo ir realybės, kurioje – ir mafijozas V.Landsbergis, ir pavogti 75ar net 300 milijardų, ir A.Smetona su L.Trockiu!