Akcija įvyko gana spontaniškai. Nors buvo suplanuota eiti viena nedidele stoties rajono gatvele, kurioje paprastai įvyksta daug nusikaltimų, dalyvių entuziazmas peraugo į visą žygi pagrindinėmis senamiesčio gatvėmis – raginimai nelikti abejingiems aplink mus kerojančiam smurtui aidėjo Gėlių gatvėje, Sodų, Seinių gatvėse, mažoje Pylimo gatvės atkarpėlėje, Bazilijonų, Aušros Vartų, Didžiojoje gatvėje, Pilies gatvėje, Katedros aikštėje, Gedimino prospekte, Vilniaus gatvėje ir baigėsi Vokiečių gatvėje.
Mūsų įprastose erdvėse skambėjo šūksniai „ne smurtui šeimoje, ne smurtui gatvėje – smurtui ne!“, „Muša – reiškia nemyli“ ir pan. Vienas iš akcijos tikslų buvo atkreipti visuomenės dėmesį į tai, kad tiek smurtas gatvėje, tiek smurtas šeimoje yra vienas ir tas pats smurtas, vienas ir tas pats nusikaltimas, todėl labai neteisingas skirtingas šio nusikaltimo traktavimas.
Asmenis, patyrusius smurtą viešojoje erdvėje, gina visa teisinė sistema – už šį nusikaltimą smurtautoją galima apkaltinti chuliganizmu, viešosios tvarkos pažeidimu, lengvu, sunkiu ir pan. kūno sužalojimu, tyrimą vykdo valstybiniai pareigūnai, todėl aukai nereikia pačiai ieškoti įkalčių.
Asmenys, patyrę smurtą namų erdvėje, negali apkaltinti smurtautojo nei chuliganizmu, nei viešosios tvarkos pažeidimu, auka pati turi surinkti įkalčius, auka nesulaukia jokios paramos iš valstybinių pareigūnų. Statistiškai viešosiose erdvėse smurtą dažniausiai patiria vyrai, o privačioje erdvėje – moterys. Taigi iš esmės turime įteisinto smurto prieš moteris situaciją Lietuvoje, kuriai svarbu priešintis. Smurtas namuose, smurtas gatvėje – tas pats smurtas! Taip pat netoleruotinas ir toks pats nenormalus reiškinys!
Akcijos pabaigoje (Vokiečių gatvėje) įvyko simbolinis smurto sutriuškinimo ritualas – smurtas buvo sutryptas, suplėšytas ir išmestas visiems laikams!