Štai nelabai seniai vienoje Švietimo ir mokslo ministerijos apklausoje nedviprasmiškai įvardinta, kad pasirinktos aukštosios mokyklos prestižas praktiškai neturi jokios įtakos abituriento pasirinkimui. Lietuvos studentų atstovybės sąjunga paskelbė savo apklausos apie abiturientų ketinimus studijuoti užsienyje rezultatus – joje nurodoma, kad kas šeštas iš gabiausių Lietuvos moksleivių yra įsitikinę, jog tęsti mokslus Lietuvoje yra prastas pasirinkimas.
Taigi, studentai, nurodydami, kad aukštosios mokyklos prestižas jų pasirinkimui beveik neturi jokios įtakos, jau kitoje apklausoje teigia, kad Lietuvoje studijų rinktis neverta.
Jei neturėčiau galimybės gyvai bendrauti su studentais, abiturientais, netgi jų tėvais, o viską, kas vyksta Lietuvoje, tektų suvokti vien iš tyrimų ir apklausų, tai nebūtų įmanoma nieko suprasti. Bet aš gyvenu Lietuvoje, ir su minėtomis grupėmis bendrauti tenka.
Tikrai daug žmonių yra įsitikinę, kad vienintelė galimybė įgyti gerą išsilavinimą – studijuojant užsienyje. Beje, taip mano ne tik jaunuoliai. Vis dėlto retas kuris gali pateikti argumentuotą nuomonę, kodėl verta rinktis studijas užsienyje. Paprastai išdėstomi tie patys migloti samprotavimai – kad Lietuvoje prasta studijų kokybė, prasti universitetai (prisiminkime, kad jų prestižas nėra svarbus), pasenusi dėstymo metodika.
Juk studijos užsienyje toli gražu ne kiekvieną suvilioja vien studijų kokybe arba galimybe studijuoti tokią programą, kurios Lietuvoje galbūt apskritai nėra.
Bent laikinas pagyvenimas svetimoje šalyje, atokiau nuo tėvų globos suteikia ir daugybę kitų naujų potyrių, kurių, natūralu, jauni žmonės siekia. Taip norima suderinti malonų įspūdžių ir atradimų pasaulį svetur su studijų universitete nauda.
Tačiau pirmiausia įprasta paprasčiausiai nuvertinti Lietuvos švietimo sistemą palyginant ją su neva stebuklingomis studijomis užsienyje.
Apklausoje apie stojimo rezultatus skelbiama, kad dažniausiai abiturientai specialybę renkasi pagal tai, kokie dalykai jiems patiko mokykloje, taip pat – kad jų apsisprendimui didelę įtaką daro tėvai. Iš karto į akis krinta tai, kad populiariausių studijų sąrašo viršūnėje puikuojasi tokios specialybės: ekonomika, teisė, medicina, politikos mokslai, vadyba ir verslo administravimas, psichologija. Juk neįmanoma suprasti, kokie dalykai turi patikti mokykloje, kad rinktumeisi vadybą ir verslo administravimą ar psichologiją, netgi teisę ar politikos mokslus, o tuo – labiau mediciną.
Nežinau, kaip tiksliai ir kokiomis metodikomis vadovaujantis vykdomos tokios apklausos, koks jų rezultatų patikimumas, bet studentų atsakymai apklausose akivaizdžiai nesutampa su jų tikraisiais pasirinkimais.
Kur kas įtikimiau skamba teiginys, kad jaunuolių apsisprendimui didelę įtaką daro tėvai. Tėvai privalėtų padėti savo vaikams susivokti jaunam žmogui nelengvoje situacijoje, pirmiausia pabrėždami, kad studijų pasirinkimas nėra panašus į operaciją, po kurios tampi kitoks, kad tiesiog vertėtų apmąstyti, ką būsimasis studentas norėtų studijuoti, ką apskritai veikti gyvenime.
Nepaisant to, kai kurie tėvai kažkodėl elgiasi kitaip. Skamba kažkaip makabriškai, tačiau Lietuvoje jau senokai susiformavo „tėvelių kasta“, kuri, nelinkėdama savo vaikams nieko blogo, vis dėlto daro jiems meškos paslaugą.
Dabartinių abiturientų tėvai patys abiturientais buvo nepriklausomybės pradžioje – galbūt iš ten atsirado jų požiūrio cinizmas ir netikėjimas niekuo. Tada buvo sunku, klaidu, painu, neteisybė persekiojo, kai Gariūnuose aštuoniolikmečiai uždirbdavo kalnus pinigų, o universitetuose studentai vos ne vos versdavosi.
Skiriamasis tokių tėvelių bruožas yra tvirtas įsitikinimas, kad tai, kas jaunuoliui įdomu, yra mažiausiai svarbu, kad rinktis specialybę reikia pragmatiškai, t.y. tokią, kurią baigęs rasi gerai apmokamą darbą. Jie negalvoja apie tai, kad vienas Dievas težino, kokia paklausa darbo rinkoje bus po ketverių ar šešerių metų, kai žmogus baigs universitetą.
Į šitą puokštę dar įmaišomas populiarių specialybių „prieskonis“, ir visuomenėje atsiranda protingų žmonių deficitas, nes visi viską nori daryti tik dėl pinigų. Cinizmas, subrandintas dar pačioje suaugusio žmogaus gyvenimo pradžioje, auga kartu su žmogumi ir pasiekia svarbiausias valstybės bei visuomenės gyvenimo sritis.
Tie patys tėvai keiksnoja seimūnus, ministrus, visus ir viską, o iš tiesų minėtais pragmatiškais ir ciniškais patarimais savo vaikams nesukuria prielaidų dirbti prasmingai ir būti laimingiems. Užuot tai darę, jie metodiškai vaikams kartoja, kad, tarkime, būtų naudinga stoti į teisę, nes teisininkai juk tiek daug uždirba. Tačiau užmiršta paaiškinti, kad geru teisininku geba būti tik tas, kuris nuoširdžiai to trokšta, labai daug dirba ir myli savo pasirinkimą.
Meškos paslaugą būsimiems studentams daro ir dar vienas susiformavęs „šviesuolių“ sluoksnis – tai visokio plauko verslininkai-specialistai, kurie nepatenkinti purkštauja, kad pas juos dirbti atėjusius jaunus absolventus dar reikia papildomai mokyti, todėl esą nesuprantama, ko studentus moko universitete. Kažką kvailesnio net sunku būtų sugalvoti.
Studentai ir jų tėvai greitai perima tokių gudruolių svaičiojimus. Tada sugedusio telefono principu jau patys studentai kartoja, kad jiems universitetuose per mažai tai praktikos, tai praktinių dalykų, tai dar kažko.
Taigi, ko studentai turi išmokti universitetuose?
Pacituosiu Europos humanitarinio universiteto rektorių A.Michailovą: „Švietimo sistemoje vis labiau vyrauja kiekybiniai rodikliai ir instrumentalizmas, vis mažiau vietos lieka mąstymui, kaip rizikai, laisvei ir neapibrėžtumui.“
O ko reikia darbdaviui: mąstančio, sprendimus priimti sugebančio žmogaus, ar tiesiog paklusnaus kažkokių sumanymų vykdytojo? Darbdaviams reikėtų priminti, kad ne į visus darbo skelbimus kaip vieną iš reikalavimų būtina rašyti aukštąjį universitetinį išsilavinimą. Kolegijose ir profesinėse mokyklose taip pat ruošiami specialistai, kurie prikaupia daug informacijos ir praktinių žinių. Todėl būtų pravartu atskirti, ko ir iš kokių žmonių reikėtų tikėtis bei reikalauti.
Situacija švietimo sistemoje nėra lengva, nebus tokia ir artimiausiu metu. Sumenkęs daugelio Lietuvos suaugusių žmonių patriotiškumo jausmas, išaugęs cinizmas, nepasitikėjimas ir nepasitenkinimas viskuo lengvai prigyja ir tarp jaunimo, todėl visi, kurie tikime geresne ateitimi ir jos siekiame, patarkime abiturientams: jūs turite teisę rinktis savo kelią, netgi nestodami į jokį universitetą, jei savo gyvenimą įsivaizduojate kitaip.
Lietuvoje studijuoti nėra gėdinga, o renkantis studijų programą dar nereikia žinoti, kur ir kuo dirbsi. Juk fizikas gali būti premjeru, medikas – informacinių sistemų specialistu ir t.t.
Kur kas svarbiau išmokti žiūrėti plačiai atmerktomis akimis, skaityti, klausyti ir mąstyti. Gyvenimas yra ilgas ir nenuspėjamas.
Svarbiausia bus ne tai, kokia tavo profesija, o tai, kiek tau patinka tavo darbas, kiek nuoširdžiai ir sąžiningai jį dirbi. Skamba labai banaliai, bet tokio banalumo labiausiai ir trūksta mūsų visuomenėje.
Ir jei baigęs universitetą ir netgi radęs puikų darbą už puikų atlygį tvirtinsi, kad knygų skaitymas yra tuščias laiko švaistymas, vis dar laikysi rankas kišenėse bažnyčioje per šv.Mišias, jei nesuprasi, kodėl reikia balsuoti rinkimuose, ir su pasididžiavimu sakysi, kad politika tau nerūpi, tai nebus svarbu, kokį ir kur tu baigei universitetą ar koks puikus savo profesijos žinovas esi. Net jei sugebėsi suprojektuoti kosminę raketą arba visą Lietuvą loginiais ryšiais aprašysi ir sukiši į algoritmą – vis tiek nebūsi žengęs nė vieno žingsnio pirmyn.