Po išrinkimo prezidente D.Grybauskaitė jau du kartus lankėsi Kijeve. 2009 metų lapkritį ji dar spėjo susitikti su kadenciją baigiančiu prezidentu V.Juščenka ir tuomečiais pretendentais į šalies vadovo postą, o 2010-ųjų vasarį dalyvavo V.Janukovyčiaus inauguracijos ceremonijoje.
Šių metų vasarą Vilniuje viešėjo Ukrainos užsienio reikalų ministras K.Hryščenka, o dabar atvyko ir pats V.Janukovyčius.
Šalių vadovų parašais patvirtintos 2011–2012 metų strateginės partnerystės gairės.
Tad atrodytų, kad Lietuvos ir Ukrainos bendradarbiavimas tik dar labiau suaktyvėjo. Ir net galima teigti, jog kol kas ypač aktyvūs – patys ukrainiečiai.
Bet Lietuvos ir Ukrainos santykių padangė tik iš pažiūros gali atrodyti giedra. Apie svarbiausius ją temdančius debesis viešai prabilo net Lietuvos vadovė.
„Taip, pasakiau nuomonę, kuri pradeda sklandyti kai kuriose Europos valstybėse dėl vykdomų reformų kokybės.
Prezidentas man į daugelį klausimų atsakė. Aš dar kartą pasakiau, kad Lietuva galės Ukrainai padėti tiek, kiek Ukraina darys namų darbus, kiek Ukraina bus atvira šalis, kiek gins žmogaus teises ir spaudos laisvę”, – per spaudos konferenciją atvirai pripažino D.Grybauskaitė.
Šie žodžiai – ne vien pamokymai ar įspėjimai Ukrainai. Tai – ir realus vis didėjančių grėsmių Vilniaus bei Kijevo santykiams apibūdinimas. Grėsmių, kurių išsklaidyti nepadės net dar dažnesni šalių vadovų kontaktai ar dar garsesnės deklaracijos apie strateginę partnerystę.
Mat, kad ir kaip būtų paradoksalu, net ir D.Grybauskaitės dažnai deklaruojamas „pragmatinis šalių bendradarbiavimas” iš esmės yra paremtas tuo pačiu, kuo ir buvusi V.Adamkaus politika.
Tiek jau seniai skelbiamų energetinio bendradarbiavimo idėjų, tiek verslo ryšių, tiek ir politinės partnerystės reali sėkmė priklauso nuo Ukrainos europinės integracijos spartos.
Juk Ukrainai neskubant ar iš viso atsisakant priimti „europines žaidimo taisykles” sunku būtų įsivaizduoti tiek sėkmingą strateginių projektų įgyvendinimą, tiek verslo ryšių plėtrą.
O abejonių dėl V.Janukovyčiaus valdomos Ukrainos pasiryžimo žengti europiniu keliu vis daugėja. Tiesa, ne todėl, kad dabartinis Ukrainos vadovas būtų kokiais nors savo veiksmais patvirtinęs sklandančius įtarimus dėl tariamo jo prorusiškumo.
Nors Ukrainos santykiai su Rusija iš tiesų pastebimai pagerėjo, jokio pagrindo teigti, kad Kijevas nuolaidžiautų Kremliui ar norėtų nusigręžti nuo Briuselio ir atsisukti į Maskvą, nėra.
Atvirkščiai, net ir vizito Lietuvoje metu Ukrainos vadovas dar kartą viešai pareiškė tvirtą nuostatą dėl europinės integracijos: „Šiandien Ukraina pasiryžusi integruotis į Europos Sąjungą tiek, kiek pasiruošusi Europa.”
Beje, reikia pripažinti, kad kai kurie V.Janukovyčiaus valdomos Ukrainos žingsniai iš tiesų sulaukė ir teigiamų Briuselio įvertinimų.
Pirmiausia tai – prisijungimas prie Europos energetinės bendrijos. Šio žingsnio esmė – su energetika susijusių Ukrainos įstatymų suderinimas su ES normomis. Nemažai jau nuveikta ir Europai dėl buvusių „dujų karų” su Maskva ypač nerimą keliančioje dujų ūkio srityje.
Pastebima ir pažanga, galinti paspartinti bevizio režimo su ES įvedimą.
Tačiau V.Janukovyčiaus vidaus politikos veiksmai verčia vis labiau nerimauti, kad Ukraina ne artėja prie Europos, o nuo jos tolsta. Tokią grėsmę kelia grįžtančios autoritarinės tendencijos, spaudos laisvės, nevyriausybinių organizacijų ir opozicijos veiklos varžymas.
Ukrainos prezidentas net ir Vilniuje žadėjo „daug dirbti” kurdamas pilietinę visuomenę ir užtikrindamas žodžio laisvę.
O dėl vis blogėjančio jo valdžios įvaizdžio būtent šiose srityse V.Janukovyčius kaltino korumpuotus biurokratus ir politikus.
Esą būtent jie skundžiasi dėl tariamai antidemokratinių veiksmų bei spaudos laisvės varžymo, taip bandydami priešintis jo vykdomoms reformoms.
Tik Ukrainos prezidentas tarsi pamiršo, jog apie grėsmes spaudos laisvei bei nevyriausybinių organizacijų veiklai jau kalba ne kokie nors Ukrainos politikai, o Europos ekspertai. Europos Parlamentas, ESBO ir Europos nevyriausybinės organizacijos savo susirūpinimą reiškia remdamosi konkrečiais faktais.
Galima tik pagirti, kad apie tai net viešai Vilniuje prabilo ir D.Grybauskaitė.
Tačiau vien įvardyti problemą dabar jau negana.
Lietuvai jau dabar vertėtų pagalvoti, kokiu pagrindu reikėtų plėtoti santykius su Ukraina, jei šios šalies valdančiojo elito valdžios troškimas pasirodys stipresnis už pragmatišką integracijos į ES siekį.
Tačiau gal V.Janukovyčius ir jo aplinka sugebės laiku sustoti? Juk šią savaitę vis dėlto nebuvo peržengtas dar vienas Rubikonas.
Ukrainos prokurorai galiausiai atsiėmė teismui pateiktą ieškinį dėl tarptautinės bendrovės „Arcelor Mittal” neva nevykdomų Ukrainos plieno gamyklų privatizavimo sąlygų. Nors nedaug kas abejojo, jog šis ieškinys buvo skirtas tam, kad „Arcelor Mittal” turtą Ukrainoje galėtų į savo rankas susigrąžinti V.Janukovyčiui artimi oligarchai.