– Valdove! Bėda! Didelė bėda!
Valdovė, patogiai įsitaisiusi savo soste, pakelia akis:
– Kas gi? Ir vėl klastingasis užjūrio princas rengia savo klastingą puotą?
– Ne – kur kas blogiau! – pertraukia Valdovę patarėjas. – Karalystėje žmonės kalba, kad pirklys Maksimas su pirkliu Rimu sutarę kainas didinti. Sako, kad prie jų prisidėjo ir Šmikis su Nofra!
– Kad juos kur obama tuos pirklius! – įtūžo Valdovė. Ir paskambino Politikui Kaziui pasitarti. Kazys dažnai bendraudavo su valstiečiais, todėl net ir vidury nakties pažadintas galėjo pasakyti, kaip atsiranda duona ir kiek ji turi kainuoti.
Kaip tik tuo metu Politikas Kazys, pats giliai širdyje būdamas valstietis, svajojo, kaip būtų gerai, jeigu grūdai ir pienas pabrangtų dvigubai.
Juk kiek gražaus pinigo būtų galima uždirbti!
Todėl Valdovės paklaustas apie kainas Politikas Kazys užsimiršęs leptelėjo, kad nieko čia tokio, jeigu pabrangs maistas. Juk svarbiausia, kad valstiečiai iš to tik išloš.
Bet po akimirkos Kazys atsikvošėjo, kad sėdi ne valstiečių suvažiavime – juk dabar jis yra Politikas.
Ir jeigu padidės kainos, jo politinis gyvenimas labai greitai baigsis kryželiu. Panašiu į tą, kokie nupaišyti ant Maksimo krautuvėlės.
Pasikalbėjusi su Kaziu Valdovė suprato: bėda iš tiesų labai didelė.
Ir paskambino Sarimui, katras Stebuklandijos karalystėje gaudavo algą už tai, kad vaikščiodavo po parduotuves ir, pamatęs labai didelę kainą, grūmodavo kumščiu.
– Sarimai, daryk ką nors! Grūmok stipriau kumščiu! Jeigu nepadės – grūmok abiem rankom! – nurodė Valdovė.
Bet kas iš tų nurodymų – žmonės jau seniai nebebijojo nei Sarimo, nei jo pirmtakų.
Pamatę grūmojant, tik palinksėdavo galva, o kai Sarimas nueidavo, žmonės supratingai šypsodavosi ir merkdavo vienas kitam akį: šitas tai nepavojingas!
Kartais, kai labai supykdavo, Sarimas iš pirklių atimdavo kokį nors popierių, kurį po to įdėmiai tyrinėdavo.
Patyrinėjęs sakydavo: popierius tikrai labai įtartinas.
„Pamatęs šį popierių iš karto supratau, kad blogi dalykai dedasi. Tik įrodyti šito negaliu”, – sakydavo Sarimas.
Tuo tarpu į Valdovės rūmus vis plaukė blogos žinios.
Žvalgai iš provincijos pranešė, kad kainas jau kelia ir pirkliams prekes gaminančios „Plieno žvaigždės”.
Ir ne šiaip kelia, o daro tai kartu su „Kiškio pienu”.
Padėtis tikrai rimta. Kur kas rimtesnė nei tada, kai „Oi Luk” ir „Oi Stat” pabrangino avižas.
O ir tąkart žmonės buvo įsiutę: reikia nujoti ir į bažnyčią, ir į smuklę – o kuo arklius šerti, kai tokios kainos?
Tąsyk net ministras, kuris visokias istorijas sekt moka, nebeturėjo ką pasakyti. Tik vapėjo, kad prie avižų nagus bus prikišę lenkų bajorai.
Valdovei į galvą vis lindo mintis pasinaudoti kaimyninės karalystės valdovo Aleksandro išmintimi.
Aleksandras buvo neblogas valdovas, nors ir turėjo vieną keistenybę: kartais kišdavo į kalėjimą žmones vien už tai, kad šie neturi tokių ūsų kaip jųjų valdovo.
Nepaisant šios keistenybės, Aleksandras jau ne vienus metus puikiai tvarkėsi su pirkliais.
Liepdavo atpiginti česnakus – žiūrėk, tą pačią minutę jie pardavinėjami pigiau nei savikaina.
O kas neatpigindavo – tuoj būdavo kviečiamas pasiaiškinti dėl ūsų.
Taigi Valdovė nusprendė: nuo šiol viskas kainuos tiek, kiek reikia, ir nė cento brangiau.
Taip pasklido žinia po visą Europą, kaip gera gyventi Stebuklandijoje.
Ir aš ten buvau, alų midų gėriau. Tik kažkoks brangus jis man pasirodė.