Tad Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacijos (LMGAGA) praėjusį savaitgalį surengta išvyka šiuo požiūriu yra geras pavyzdys, kad pamatyti ir pasimokyti daug ko naudingo galima ir čia pat, Lietuvoje. LMGAGA narių apsilankymas trijuose Kėdainių, Panevėžio ir Kupiškio rajonų ūkininkų ūkiuose buvo skirtas gerosios patirties sklaidai plėtojant mėsinės galvijininkystės verslą. Tai – dalis projekto, įgyvendinto Lietuvos kaimo tinklui skirtomis lėšomis.
Sunkmetis - palankus laikas selekciniam darbui
Ankstyvą rytmetį savo ūkyje pasitikdamas ekologiškai ūkininkaujantis Kėdainių r. ūkininkas, vienos pirmųjų veislinių galvijų bandų Lietuvoje savininkas Feliksas Vaitelis buvo atviras: turint nelabai našių žemių, ekologinė galvijininkystė yra gera išeitis, bet ten, kur dera kultūriniai pasėliai, veisti mėsinių neapsimoka, nes vien iš jų neišgyvensi.
Pasak F. Vaitelio, jei iš tiesų bus įgyvendinta nauja specialioji mėsinės galvijininkystės plėtros programa ir šiam sektoriui palaikyti bus skirtas planuojamas finansavimas, šis verslas judės pirmyn, nes susidomėjimas mėsiniais galvijais didėja. Tačiau pastaraisiais metais bėda ta, kad nutrūkus valstybės paramai žmonės neturi lėšų naujiems gyvuliams įsigyti. „Kadangi veislinius galvijus pardavinėju nuo 2000 m., puikiai jaučiu rinkos pulsą, kad kai tik atsiranda valstybės parama, padidėja ir paklausa. Dabar per metus pardaviau vos tris veislinius bulius. Iš jų – vieną sūnui, vieną kaimynui“, – su šypsena kalbėjo humoro jausmo neprarandantis veislinės limuzinų bandos savininkas.
Jis teigia pelno iš gyvulių gaunantis vien dėl to, kad nereikėjo papildomai investuoti, statyti naujų pastatų, nes galvijų tvartui buvo panaudotas technikos garažas, kuris kartu buvo naudojamas ir kaip grūdų džiovykla.
Ūkyje besilankantys svečiai neslėpė, kad F. Vaiteliui šiandien galima pavydėti ne tik sumanumo, sukaupto žinių bagažo tvarkantis su gyvuliais, bet ir dviejų kaimynystėje ūkininkaujančių sūnų. Paties Felikso bandoje šiuo metu 70 karvių žindenių, sūnaus Donato – 50, sūnaus Manto – 20. Abu sūnūs taip pat ūkininkauja ekologiškai. „Tikrai nebuvau tas tėvas, kuris suaugusių vaikų vardu pasinaudojo ES parama. Gyvulius visi laikome atskirai. Tačiau dalijantis darbus, petį vienas kitam, be abejo, paremiame. Ir pinigų vienas kitam tai skoliname, tai skolinamės. Aišku, ir įsikurti sūnums padėjome, ir žemės perleidome“, – neslėpė F. Vaitelis.
Šiuo metu pats Feliksas valdo 225 ha, Donatas – 110 ha, Mantas – 50 ha nuosavos žemės. O iš viso visi Vaiteliai dirba apie 750 ha žemės. Daugiau kaip pusę plotų užima ekologiškai auginamos grūdinės kultūros.
Visi F. Vaitelio laikomi galvijai – veisliniai limuzinai. Tačiau neseniai už 5 tūkst. Lt ūkininkas įsigijo ir vieną 2,5 m. amžiaus angusų veislės bulių. Naudojantis jo „paslaugomis“ bus siekiama išgauti vadinamąjį heterozės efektą, t.y. didesnį prieauglio raumeningumą, sėklinant smulkesnes limuzinų veislės telyčias. „Mišrūnus auginsime tik mėsai, nes mišrinimas – tai jau pramoninis auginimas, o mūsų ūkis – veislininkystės krypties, jos keisti neplanuojame“, – kalbėjo F. Vaitelis. Be to, pasak jo, eksporto rinkose grynaveislių mėsa vertinama brangiau.
Dvi dešimtis stambesnių grynaveislių buliukų prieš mėnesį ūkininkas pardavė AB „Utenos mėsa“. Už kilogramą skerdenos, kurios išeiga siekė 65 proc., gavo 10,30 Lt. „Mano manymu, tai jau visai neblogai. Perdirbėjai iš anksto klausė, ar aš sutiksiu už protingą kainą parduoti, kai jie patys ras pirkėją. Matyt, jiems eksportui reikėjo surinkti grupę gyvulių. Tačiau ne kaip ekologinius pardaviau“, – atvirai dėstė ūkininkas.
Kalbėdamas apie veislininkystės darbą, F. Vaitelis neabejodamas sakė, kad dabar, kai veislinės medžiagos pardavimo apimtys sumažėjusios, labai palanki proga išnaudoti laiką nuodugniam veisliniam darbui. „Anksčiau, kai už telyčias buvo gerai mokama, aišku, jas mielai ir pardavinėjome. Dabar jų arba niekas neperka, arba nori gauti labai pigiai. Todėl ir mano paties, ir abiejų sūnų bendra idėja – ketverius metus iš ūkio veislinių telyčių nepardavinėti, o daryti labai griežtą selekciją. Po pirmojo apsiveršiavimo telyčias grupuosime ir nustatinėsime veršių priesvorius. Tad bus aišku ne tik tai, kaip lengvai telyčia veršiuojasi, bet ir koks jos pieningumas.
Jų brokuosime ir mėsai parduosime iki 30 proc. Taip planuojame pamažu pakeisti visas karves žindenes, nes kai kurios jų „dirba“ dar nuo 1998 m. Žodžiu, kol veislinių gyvulių rinkos nėra, reikia bandoje daryti tvarką“,– noriai ateities planais su kolegomis dalijosi F. Vaitelis. Naujus bulius ūkininkas ateityje ketina arba įsivežti iš užsienio, arba pirkti iš kolegų ūkininkų Lietuvoje. Nes, jo teigimu, puikių aukštos klasės bulių jau yra ir Lietuvoje.
Rezultatai pranoko lūkesčius
„Kumpis be kaulo – 28 Lt, šonkauliai – 15 Lt, sprandinė – 29 Lt, nugarinė – 30 Lt“ – tai etikečių užrašai Kupiškio r. ūkininkui Arūnui Čimolonskui priklausančioje ūkiškų produktų prekyvietėje po stogu Panevėžyje. Sutikime, kainos ne iš mažųjų, tačiau dar tik šeštadienio vidudienis, o beveik visa produkcija jau išparduota. „Džiugu, kad pirkėjai jau suspėjo įvertinti kokybę ir supranta, kad geras produktas negali būti pigus“, – pasitikdamas svečius kalbėjo pats A. Čimolonskas. Šio 34–erių metų ūkininko ūkis buvo įregistruotas dar 1999 m. Gyvulininkystės verslą jaunas vaikinas pradėjo nuo 40 paršavedžių ir fermos 350–čiai bekonų. Visas darbas buvo atliekamas rankomis. „Tačiau 2003 metais pakeičiau ir požiūrį, ir ūkio modelį, nes apsisprendžiau, kad arba reikia dirbti iš esmės, arba nedaryti nieko, nes anuometis ūkininkavimas nedavė visiškai jokio pelno“, – prisiminė A. Čimolonskas.
Todėl pirmąsias investicijas 2004 m. jis skyrė kiaulininkystei. Šiuo metu ūkyje laikoma 400 paršavežių, o iš viso dviejose fermose – 3,5 tūkst. kiaulių. Suprantama, penimų riestasnukių svečiai pamatyti galimybės neturėjo, nes sveikos bandos statusą turintiems gyvuliams prašalaičiai fermoje padidintų užkrečiamųjų ligų riziką.
A.Čimolonskas trejus metus yra stažavęsis Švedijoje. Įgijęs praktinės darbo su mėsiniais galvijais patirties, grįžęs jaunas vyras apsisprendė pats auginti šarolė veislės galvijus. Pirmąją šaltojo tipo fermą pasistatė 2005 m. ir toje pačioje Švedijoje nusipirko 100 veršingų telyčaičių ir 4 bulius.
„Pastaraisiais metais tikrai buvo nelengva: kreditai spaudė, o jų grąžinti buvo praktiškai neįmanoma, nes pinigų už parduotas kiaules tekdavo laukti 3 mėn. O ir tie patys buvo apgailėtinai maži. Tad ūkyje apsilankiusiam žemės ūkio ministrui Kaziui Starkevičiui tiesiai šviesiai pasakiau, kad kaip ūkininkas ateities nematau. Tada ministras ir pakišo mintį pasistatyti nuosavą skerdyklą. Į 160 kv. m pastatą ir visus ES standartus atitinkančią įrangą teko investuoti 1,5 mln. Lt.
Skerdykloje skerdžiami tik bekonai ir gaminami tik kiaulienos gaminiai. Galvijai vežami skersti į Vaivaduose (Panevėžio r.) esančią skerdyklą, o visas 20–ies pavadinimų asortimentas parduodamas dviejuose prekybos „taškuose“ Panevėžyje“, – su džiaugsmu kalbėjo A.Čimolonskas, neslėpdamas, kad, nusimetus perdirbėjų ir pardavėjų kilpą, rezultatai pranoko lūkesčius – ir kreditų grąžinimo bankams, ir ES paramos įsisavinimo tempai padidėjo 5–6 kartus. Be didžiojo, 600 tūkst. Lt vertės projekto žemės ūkio valdų modernizavimui, pernai A. Čimolonskas du kartus pasinaudojo ir parama supaprastinta tvarka. Šiemet planuoja parengti dar vieną projektą mažajai paramai gauti.
„Kiaulienos ir jos gaminių kainą stengiamės išlaikyti pusličiu mažesnę negu prekybos centruose, nes eilinis pirkėjas, ypač pensininkas, į mažiausią kainos pakėlimą reaguoja labai jautriai. Tuo tarpu galvijieną parduodame brangiai, tačiau pirkėjų stoka dėl to taip pat nesiskundžiame. Anksčiau per savaitę parduodavome tris galvijus, dabar – vieną, tačiau vien dėl to, kad parduoti jau nebeturime ko“, – kalbėjo ūkininkas.
Į klausimą, ar ant savo prekystalio priimtų ir kitų ūkininkų produkcijos, A. Čimolonskas pateikė vienareikšmį atsakymą – jausdamas atsakomybę prieš vartotoją gali atsakyti tik už savo prekę. Skeptiškai A. Čimolonskas vertino ir kooperacijos idėją. Jis prisiminė dar ūkininkavimo pradžioje dėl to sykį gavęs skaudžią pamoką ir vos nepraradęs viso vienerių metų grūdinių derliaus. Dabar jis kasmet prikulia apie 2 tūkst. t derliaus. Visas jis džiovinamas moderniose džiovyklose, o vėliau talpinamas saugyklose ir sunaudojamas tik savo ūkio reikmėms.
A. Čimolonskas ūkyje apsilankiusiems kolegoms nešykštėjo pačių įvairiausių patarimų, įspėjo netgi dėl to, kad statant fermą galvijams privalu negailėti statybinių medžiagų ir stogą daryti aukštą, kad gyvuliams nestigtų gryno oro ir būtų išvengta karvių žindenių plaučių ligų, vardijo galvijams šeriamo grūdainio sudėtį ir aiškino kitas subtilybes, kurios, pasak jo, sužinomos tik įgijus ūkininkavimo patirties. Ūkininkas neslėpė netgi to, kad jo ūkyje dirbantys žmonės uždirba 2,5–3,5 tūkst. Lt, tačiau šie, šiandienos ekonomikos sąlygomis nemaži pinigai, A. Čimolonsko žodžiais, mokami ne už ačiū, o už ilgametį sąžiningą ir labai nelengvą darbą.
Prekyba iš ūkio... internetu
Ekologiškai ūkininkaujantis ir laikantis 150 limuzinų veislės bandą Kupiškio r. ūkininkas Henrikas Gineika galvijiena tiesiai iš ūkio šiuo metu prekiauja... internetu ir teigia pirkėjų skaičiumi nesiskundžiantis. Ilgai brandintą idėją prekiauti tiesiai iš ūkio jis įgyvendino tik šiemet, galutinai nusivylęs didžiųjų perdirbėjų siūlomomis galvijų supirkimo kainomis.
Praėjusių metų pabaigoje H. Čimolonskas pateikė paraišką pagal priemonę „Žemės valdų modernizavimas“ ir įsirengė nedidelį mėsos išpjaustymo cechelį. Šiemet rugpjūtį čia jau buvo pagaminta pirmoji produkcija. 40 tūkst. litų paramą gavęs ūkininkas skaičiuoja, kad pridėjus apie 110 tūkst. Lt savų lėšų idėjos įgyvendinimas nebuvo labai brangus, nes investicijos jau duoda vaisių – kokybiškos, į vakuumą supakuotos mėsos pageidauja ir Vilniaus, ir Kauno pirkėjai.
„Mūsų „konvejeris“ nesudėtingas – sūnus internetu surenka pirkėjų pageidavimus, tada galviją vežame į skerdyklą ir gaminame „lauknešėlius“, kuriuose būna supakuota ir faršo, ir smulkių mėsos gabaliukų, ir skirtų didkepsniams. Vieno kilogramo kaina – 30 Lt. Problema tik ta, kad artimiausia ekologiškai užaugintų gyvulių skerdykla labai toli nuo Kupiškio – Ariogaloje. Todėl esame pasirinkę skerdyklą arčiau ūkio, deja, prarasdami ekologiško produkto etiketę“, – pasakojo H. Gineika, pridurdamas, kad tai, ką mato svečiai – tik naujo verslo pradžia. „Laikas parodys, kurlink suksime ateityje. Turiu leidimą priimti ir kitų ūkininkų išaugintus gyvulius. Tad galbūt kooperuosimės, galbūt iš kitų pirksiu tik žaliavą“, – svarstė jis.
Apibendrindamas išvykos rezultatus LMGAGA direktorius Darius Dzekčiorius sakė, kad jos dalyviams norėta parodyti tris skirtingus mėsinės galvijininkystės verslo variantus – veislininkystės ūkį, ūkį, kuriame veikia visas ciklas „nuo lauko iki stalo“, ir tiesioginės prekybos iš ūkio modelį.
Sprendžiant iš to, kad visą netrumpą kelią autobusu atgal į Kauną netilo išvykos dalyvių įspūdžiai, mezgėsi verslo pažintys, sklandė naujos idėjos ateities veiklai, galima teigti, kad praėjusį saulėtą rudens šeštadienį mėsinių galvijų augintojai praleido ne veltui.