Apie tai kalbamės su Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto profesoriumi, habilituotu daktaru Vytautu Usoniu.
– Esu labai susirūpinęs dėl metmenų, kuriuos parengė Sveikatos apsaugos ministerija, bet tikiu, kad juos dar bus galima pataisyti vaikų naudai.
Keletą metų dirbau UNICEF organizacijoje ir puikiai mačiau, jog ten, kur susiduria vaikų ir suaugusiųjų interesai, visada pralaimi vaikai.
Vaikai labiausiai nukenčia nuo bado, skurdo, karinių konfliktų, prievartos.
– Tačiau Lietuvoje bent jau nėra karo, bado...
– Ne visai taip. Dirbu Vilniaus universiteto vaikų ligoninėje, kur atvyksta daug mažakraujyste sergančių, nusibadavusių vaikų.
Daugeliui iškrypęs stuburas ar kamuoja įsisenėjusios lėtinės ligos ir kitokios bėdos.
Joms būtina užkirsti kelią vaikystėje, o tam reikalinga nuolatinė aukštos kvalifikacijos gydytojo priežiūra.
Šiandien mūsų valstybėje daugiausia dėmesio tenka šeimos gydytojų institucijai. Todėl svarbu kalbėti apie tai, kas yra šeimos gydytojas ir kaip jo profesinis pasirengimas atsilieps vaikų sveikatai.
– Kaip rengiami šeimos gydytojai? Kodėl jūs esate susirūpinęs dėl jų sugebėjimo gydyti vaikus?
– Šešerius metus būsimasis medikas mokosi bendrų dalykų.
Gauna diplomą, bet dar negali dirbti gydytoju. Po to – rezidentūra. Pediatrams ji trunka mažiausiai 4 metus.
Jei renkamasi dar ir subspecialybė – vaikų kardiologo, pulmonologo ar kita – studijos trunka dar metus arba dvejus. Šeimos gydytojo rezidentūra – treji metai. Iš jų tik 4 mėnesiai skiriami vaikų sveikatai.
Kodėl esu susirūpinęs? Ogi todėl, kad pirminėje grandyje norima atsisakyti to modelio, kai pediatrai buvo rengiami 4 metus, o vaikų sveikatą patikėti tiems, kurie pediatrijos mokėsi tik 4 mėnesius.
– Manau, kad tėveliai savo vaikams vis dar susiranda priimtiną gydytoją, nes dalis šeimos gydytojų – buvę pediatrai.
– Iš tikrųjų taip yra. Tačiau ta karta sensta, išeina į pensiją arba išvažiuoja svetur. Todėl kyla klausimas, kas juos pakeis.
– Ar jau apskritai neberengiami pediatrai?
– Rengiami, bet jauni žmonės galvoja, kur gaus darbo, todėl mažai kas renkasi šią specialybę. Siauros specializacijos pediatrai (vaikų pulmonologai, gastroenterologai, kardiologai ir kt.) neranda darbo. Gydymo įstaigai tinka jų kvalifikacija, tačiau netinka licencija.
Todėl jie priversti savo lėšomis persikvalifikuoti į šeimos gydytojus. O tai jau visiška nesąmonė.
– Kodėl reikėjo sujungti pediatro ir bendrosios praktikos gydytojo specialybes? Ar sumažėjo vaikų, atsirado pediatrų perteklius?
– Maždaug prieš dvidešimt metų, kuriant valstybę, norėjosi viską keisti, reformuoti. Tada buvo manoma, kad šeimos medicina racionalesnė, gerokai pigesnė, o jos veiksmingumas gana didelis.
Tikintis didelio veiksmingumo buvo remiamasi skandinavų patirtimi, o šeimos gydytojams rengti pasirinktas kitoks modelis. Manau, todėl dabartinė mūsų sistema neveikia. Be to, dairantis į skandinavus nebuvo pastebėta, jog jie turi vaikų centrus, kitų įstaigų, kurios padeda tėvams auginti sveiką vaiką. Mes tokios infrastruktūros neturime.
– Kodėl manote, kad Lietuvoje šeimos gydytojo institucija nepasiteisino?
– Galiu spręsti pagal tai, kiek pacientų kreipiasi į Vilniaus universiteto vaikų ligoninę ambulatorinių konsultacijų.
2007 metais jų buvo suteikta 47 tūkst., 2009-aisiais – 158 tūkst., 2010 m. bus dar daugiau.
Tokią pagalbą, kurios pacientai dabar ieško ligoninėje, turėtų suteikti šeimos gydytojas. Tai yra nepasitikėjimo šeimos gydytojo institucija ženklas.
– Ko jūs tikitės iš Sveikatos apsaugos ministerijos, jeigu ji vis dėlto imtųsi koreguoti 2010–2015 metams parengtas sveikatos apsaugos gaires?
– Labai svarbu, kad būtų sukurtas toks gydymo įstaigų tinklas, kuris užtikrintų tinkamą vaikų gydymą. Ne politikai ar valdininkai turėtų nuspręsti, jog Lietuvoje vaikų gydytojai nebereikalingi, o paslaugų vartotojai, vaikus auginantys tėvai.
– Ar medicinoje galima taikyti rinkos dėsnius?
– Sveikatos paslaugų juk niekas mums dykai neduoda: jas perkame mokėdami mokesčius.
Visiškai nesvarbu, kaip vadinsime gydytoją, kuris gydys vaikus. Bet būtinai įvardykime, ko vaikui reikia, ir garantuokime, kad jie tikrai gaus tai, ko reikia: patarimus dėl mitybos, svorio, augimo, vystymosi, mažakraujystės kontrolę, rachito, infekcinių ligų profilaktiką.
Reikėtų nustatyti paslaugų įkainius ir leisti tėvams laisvai pasirinkti, kas gydys jų vaiką: pediatras ar šeimos gydytojas. Aš manau, kad bent jau ikimokyklinio amžiaus vaikų sveikata turėtų rūpintis pediatrai.
– Pastaruoju metu karščiausia bulvė medicinoje – ligoninių reorganizavimas: vaikų ligonines planuojama sujungti su suaugusiųjų. Ar vaikų ligoninių, kaip ir vaikų gydytojų, gali nebelikti?
– Jau priimtas Vyriausybės sprendimas vaikų ligonines prijungti prie didžiųjų sveikatos centrų. Tačiau vaikų blokas vis tiek turėtų išlikti. Svarbu, kad būtų matoma, kiek valstybė skiria lėšų vaikų sveikatai. Minėjau, jog ten, kur susiduria suaugusiųjų ir vaikų interesai, visada pralaimi vaikai.