Gruzijos teritorijoje esantis Voronjos urvas dar vadinamas Everestu po žeme arba pasaulio dugnu. Per visą urvo tyrinėjimo istoriją iki dugne esančio vandens sifono nusileido vos keliolika speleologų vyrų. Trisdešimtmetė S.Pankienė – pirmoji Žemės moteris, nusileidusi į 2140 metrų gylį.
Kodėl Saulė Pankienė urvų tamsoje šviečia džiaugsmu? Pasaulio rekordininkė atvirauja lrytas.lt skaitytojams.
– Kaip tapote urvine moterimi?
– Turbūt visą laiką buvau, tik nežinojau. Anksčiau basčiausi po miškus – ko tik nedarėm, net medžiuose miegojom, kad tik gyvenimas nuobodus nebūtų.
Kai pirmąkart įlindau į urvą, man buvo šokas. Supratau – nieko nežinau. Pragyveni žmogus 25 metus ir jau įsivaizduoji, kad daugmaž orientuojiesi pasaulyje. Bent žinai gamtos dėsnius – medžių lapai žali, žolė auga į viršų. O nusileidi ir vėl esi absoliutus kūdikis. Ten kiti dėsniai.
– Kodėl verta ne kopti aukštyn, o lįsti į žemę? Gal dėl to, kad vėliau išlįstum į šviesą?
– A.Camus piktinosi, kad baisiausia padermė yra speleologai, nes visas pasaulis veržiasi į šviesą, o šitie lenda į tamsą. Labai juokiausi perskaičiusi.
Kalnai mums pakeliui – urvai taigi kalnuose. Yra anekdotas apie alpinistus ir speleologus. Speleologas nusprendė išbandyti, kas yra alpinizmas ir išvažiavo į kalnus Grįžo, ir draugai klausia, kaip jam tas žygis. Jis atsako: „Žinai, nieko taip ir nesupratau. Užsimetėm į kalnus, o paskui ėjom atgal“. Kas alpinistams yra tikslas, speleologams tik priemonė. Žinoma, čia juokauju – mes pakylame tik į dviejų – trijų kilometrų aukštį, čia dar ne alpinizmas.
Yra speleologų, kurie eina, kad vėliau išlįstų. Aš ne iš tokių. Aš gerai jaučiuosi urvuose. Neinu į urvus mirti ir labai nemėgstu, kai tai vadina ekstremaliu sportu. Jei ekstremalu, vadinasi, nesaugu, kažkas, kas yra virš galimybių. Aš darau viską taip, kad būtų saugu.
– Ką reiškia gerai jaustis urve?
– Po ekspedicijų norisi pabėgti, kai žmonės klausinėja – kaip ten. Gali tik sakyti: „Gerai“ arba „Buvo sunku“. Neįmanoma to apibūdinti.
Ten viskas tikra ir gryna. Grynas vanduo, gryna uola, grynas molis, grynas smėlis. Viskas išgryninta. Ir žmonės išgryninti.
Niekur kitur nejaučiau tokio aiškumo. Jei šalta, žinai, kad šalta. Jei nori valgyti, tai labai aiškiai žinai, kad nori valgyti. Paviršiuje turi saldainį kišenėje, suvalgai ir pamiršti. O ten labai aiškiai žinai, kad suvalgei.
Ten labai gerai dainuojasi. Turbūt irgi iš tos ramybės. Žmonės dainuoja, kai jie ramūs. Anksčiau žmonės dirbdavo ir dainuodavo. Urve taip pat – dirbi ir dainuoji.
Vytis dainuoja romansus, Gintautas – mantras, mes su Aidu – liaudies dainas. Akustika labai gera.
– Nustebinote – įsivaizdavau kitokius garsus: sunkių žingsnių, alsavimo, akmenų grumėjimo. Net nepagalvojau, kad urvuose skamba dainos.
– Šiaip ten vandens garsas. Žmonės keliauja krioklių žiūrėti, o čia nuolat prie krioklių eini. Krintantis vanduo – labai gražu.
– Būna akimirkų, kai dėl to grožio net sustojate šaltyje?
– Būna, kad net per visus nuovargius pamatai ir net fotoaparatą nepatingi išsitraukti. Voronjoje vienoje vietoje nustebino lygi lygi uoliena po kojomis. Retai kada eini lygia vieta. O ten lygi uoliena ir dar dėmėta kaip karvė. Ilgai žiūrėjau.
Uolienos būna labai skirtingų spalvų. Labai tamsios, labai baltos, labai aštrios. Tai gražu.
Urve dirbantys žmonės yra gražu. Ten neužsidėsi jokių kaukių.Gali penkerius metus kontoroje prasėdėti prie vieno stalo, eiti kartu pietauti, šypsotis ir kito nepažinti. Urve kitaip. Man šalta, tau šalta, bet pirma žiūri, ko reikia kitam. Taip šimtąkart lengviau, nes tada lygiai taip pat kažkas rūpinasi tavimi.
Išsiskiri po dviejų savaičių ir supranti – viskas, žmogus draugas visam gyvenimui.
Juokiuosi, kad mes – kažkas tarp šeimos ir sektos.
– Pasiklausius tokio pasakojimo, užsinorėjau įlįsti į urvą. Tačiau veikiausiai noras praeis, kai sužinosiu, kokius sunkumus tenka ištverti speleologams.
– Jei ateini su požiūriu, kad įveiksi urvą, urvas tave tikrai įveiks. Ką gali įveikti, tai tik save. Jei eini, norėdamas save išbandyti – tada taip. Žmogus turi žinoti, kad pateks į absoliutų diskomfortą – tau šalta, tau šlapia, tu esi pavargęs.Gali būti stiprus fiziškai, bet jei neturi ištvermės, nieko nepadarysi. Naujokams visuomet sakau: „Kiek čia manęs yra, penkiasdešimt kilogramų, ale galiu“.
Būna, kad naujokai verkia ir sako – daugiau nebegaliu. Tačiau ką tai reiškia? Jei liksi, tai mirsi, išnešti niekas neišneš – kai tenka išnešti susižalojusius žmones, tai yra didžiulė gelbėjimo operacija. Tenka griežtai pasakyti: „Stojiesi ir eini, kaire dešine, kaire dešine. Savęs pagailėsi, kai išlipsi“.
– Pačiai teko urve verkti?
– Turėjau gerą mokytoją, todėl lįsdama pirmą kartą tikėjausi, kad bus sunkiau. Verkiau vėliau. Kaip ir visi naujokai, piktinausi, kad neleidžia į didesnius gylius. Atrodė, kad viską moku ir viską galiu. Antraisiais metais mane leido į gilesnį urvą. Apsiverkiau iš apmaudo – mačiau, kad kiti dar gali, o aš jau nebegaliu. Fizinė jėga ir patirtis yra tokia, kokia yra.
Bet čia yra momentai. Kažkas paima tavo krovinį ir eini toliau.
– Kai lindote į giliausią pasaulio urvą, buvo minčių apie rekordą?
– Rekordai atsitinka kažką darant. Ir tai niekada nėra vieno žmogaus nuopelnas. Apie mano rekordą išsiaiškinome tik grįžę į Lietuvą. Patys nustebome – o, moterys taip giliai dar nėra buvę.
Į Voronją mūsų klubas važiuoja jau trečius metus. Dvejus metus negalėjau ten važiuoti. Kai galėjau, nebuvo jokių abejonių – juk Voronja yra giliausias urvas. Beje, tuo man ir patinka speleologija, kad yra sakoma – giliausias dabar žinomas pasaulio urvas. Antro Everesto nesurasi, o giliausias urvas yra kasdienis klausimas. Potencialių giliausių urvų yra daug.
– Kokie didžiausi pavojai tyko šiame urve?
– Nepavojingų urvų išvis nėra. Voronjoje sudėtingiausia yra nardymo dalis, kur reikia nardymo įrangos ir deguonies balionų. Bet koks pamestas geležiukas ar sulaužyta detalytė gali viską apversti aukštyn kojomis ir negalėsi nerti.
Keliaujant į dugną reikia pranerti tris sifonus – vandeniu užtvindytus koridorius. Dukart po kelis metrus pranėrėme be nardymo įrangos. Mūsų nardymo instruktorius Vytis Vilkas dėl to nebuvo patenkintas. Tačiau deguonies balionai sunkūs, o kiekvienas gramas urve reiškia prakaito lašus. Užburtas ratas – kuo ilgiau nori būti, tuo daugiau krovinio turi neštis, kuo daugiau nešiesi, tuo ilgiau eini.
– Kiek sveria speleologo manta?
– Maišas, į kurį speleologai krauna daiktus, sveria 12-15 kilogramų, kol yra sausas. Sušlapę daiktai gerokai pasunkėja. Nešėme po du tris maišus ir dar sunkesnius nardymo balionus. Daugmaž 20-30 kilogramų svoris slegia 12 valandų per parą. Krovinys ir yra tai, kas labiausiai užpjauna.
Ačiū Dievui, kad speleologija yra komandinis darbas. Pastebėjusi, kad pradedu eiti lėčiau, leisdavau sau pasakyti vyrams, kad esu moteris. Tuomet jie paimdavo iš manęs dalį krovinio.
– Dabar klausimas, kuris galėtų įžeisti feministes. Ar speleologės pasiima daugiau drabužių negu speleologai?
– Visi asmeniame maiše turi miegmaišį, kojines, kepurę. Kai kurie neima megztinio, aš imu, nes būna šalta. Tai objektyvu – moterims paprastai būna šalčiau. Visi kiti drabužiai yra ant tavęs – ploni termorūbai, specialus kombinezonas, išorinis kombinezonas, šiltos kojinės, guminiai batai ir guminės pirštinės.
Ten nuolat drėgna ir šalta. Oro temperatūra viršutinėje urvo dalyje – apie du laipsnius šilumos, leidžiantis šiltėja – dugne jau yra apie 7 laipsnius šilumos. Tuos kelis laipsnius labai gerai jauti.
Kai grįžti į stovyklą, šlapius drabužius turi išsidžiovinti prie degiklio. Jei atsigulsi šlapias, bus šalta ir nepailsėsi. Jei reikia, tai ir pora valandų sėdi - džioviniesi. Praskleidi palapinę, išleidi garus, šalta, vėl greitai uždarai.
– Moterims urvuose sunkiau ar skirtumas išsilygina, nes vyrai padeda?
– Nesu bandžiusi būti vyru. Klubo statistika rodo, kad vyrų ir moterų yra labai gražiai per pusę. Kita vertus, į rimtus žygius važiuoja daug mažiau moterų. O pačiose sunkiausiose ekspedicijose niekas neįsižeidžia dėl skaičiavimo, kad gali eiti penki vyrai ir viena moteris. Ji negali nešti tiek svorio, kiek neša jis.
Išmoksti save vertinti ir žinai, ką gali ir ko negali. Jei tikrai negali, tai sakai „negaliu“ ne tada, kai visai nebegali, o prašai: „Dabar paimk iš manęs tiek ir tiek, nes jau lėčiau einu“.
Pabūti silpna gali vakare, kai ateini į stovyklą ir kyla klausimas, kas atneš vandens. Jei norėtum, tada labai greitai susikapotum – kodėl aš, juk vakar aš ėjau. Bet čia yra dėmesingumas kitam. Kartais jauti, kad negali, bet pasižiūri į kitus ir supranti, kad jie dar labiau negali. Vėl eini, auniesi savo šlapius guminius. Įsispirdavau į juos basa, kad nesušlapinčiau kojinių.
Urve visiems sunku. Dvylika valandų eini be perstojo – sustoti šalta. Turi kišenėje šokoladuką, suvalgai ir eini toliau. Dėl to stipriai pusryčiauji ir vakarieniauji. Miegi taip pat apie dvylika valandų.
– Ką valgote? Speleologės kalorijų neskaičiuoja?
– Skaičiuojame, bet save mylime. Kai vienuolika parų eini, tai vienintelis komfortas yra, kad gali įlįsti į palapinę, užsikurti prikaistuvą, sušilti ir pavalgyti.
Valgome daug ir skaniai – saldumynus, riešutus, košes, lydytą sviestą, prisidžiovinam duonos ir daržovių. Šiemet buvo vegetarų, todėl sūris buvo populiaresnis už dešrą. Urve šaldytuvo temperatūra, bet prieš tai reikia iki urvo atsigabenti produktus per Kaukazo karščius, todėl imame ilgai negendančius produktus.
– Akimirka, kai pasiekėte dugną. Kokia ji?
– Voronjos urvas baigiasi sifonu, kur aklinas vanduo. Ukrainiečiai ten dar yra nunėrę 45 metrus vandeniu. Mes planavome nerti, bet atsisakėme. Murktelėjome truputį. Ten yra vandens matuoklis – nuskaitėme jo duomenis, perprogramavome dar ketveriems metams.
Jau trečius metus Voronjoje tvirtiname matuoklius, kurie kas valandą matuoja temperatūrą ir slėgį. Labai svarbu žinoti vandens lygį. Vienintelis dalykas, kuris nuo tavęs urve nepriklauso, yra potvyniai. Vanduo gali nuo dugno pakilti pora šimtų metrų, po metrą per penkiolika minučių. Gal ir spėtum išeiti, bet jau labai smagiai turėtum eiti tais siaurais praėjimais.
Todėl ir ėjome rugpjūčio mėnesį – rugpjūtis ir rugsėjis yra saugiausias laikas, kada mažiausia potvynio tikimybė. Tačiau kalnuose orų nenumatysi. Urve įrengtas lauko telefono kabelis. Kasdien iš stovyklos skambindavome į paviršių, kad sužinotume apie orus.
– Grįžti atgal sunkiau negu eiti į tikslą?
– Sunkiau net ir fiziškai, nes turi eiti aukštyn. Ir motyvacija visai kita. Tik paskutinę dieną atsibudau urve pagauta azarto. Viskas, šiandien jau būsime paviršiuje. Garsiai raginau Gintą, o mintyse save raminau – niekur nenuskubėsime, urve negalima skubėti. Paskutiniai keli šimtai metrų... Žinai, yra urvų, kur keli šimtai metrų – ir jau dugnas. Kai leidiesi, atrodo, kad giliai... Po Voronjos masteliai man pasikeitė, atrodo – kas čia yra 200 metrų, kai nusileidai daugiau kaip 2 kilometrus.
– Kaip atrodo žemė, kai akys pagaliau išlenda iš gelmių?
– Kai šįkart išlindau, buvo naktis, gal vienuolikta valanda vakaro. Didžiulis didžiulis mėnulis. Pilnatis. Erdvė akims neįprasta, gali žiūrėti ir žiūrėti. Pasiunčiau žinutę savo žmogui: „Myliu gyvenimą, Mildą (dukrą – red.past.) ir tave“. Visos vertybės labai aiškiai susidėlioja. Žinai, dėl ko gyveni, absoliučiai nerūpi buitinės smulkmenos.
Atsiguliau ant žemės ir nusnaudžiau penkiolika minučių. Tada parėjau į stovyklą, ten jau mane pagirdė, nurengė ir nuprausė.
– Kaip reaguoja artimieji, kai važiuojate į tokias keliones?
– Žmogus, su kuriuo gyvenu, taip pat yra speleologas – susipažinome, kai jis buvo mano instruktorius viename gelbėjimo seminare. Neįsivaizduoju, kaip reikėtų grįžti į namus, kuriuose niekas nesupranta, kuo tu grįžai. E.M.Remarque’as rašė, kad neįmanoma papasakoti apie frontą žmogui, kuris nėra ten buvęs. Nebuvau fronte, bet man atrodo, kad tą jausmą pažįstu. O su žmonėmis, kurie yra buvę, susikalbi iš pusės žodžio.
Mano vienuolikmetė dukra yra buvusi urvuose. Vežuosi ją į paprastesnes keliones. Bet man lengviau, kai ji eina su kuo nors kitu. Čia turbūt „mamiškas“ faktorius – man baisu žiūrėti, ką ji daro. Tegul ją geriau moko kas nors kitas.
– Kai grįžtate, nėra sunku matyti, kiek pasaulyje chaoso, kad visa nėra taip gryna, kaip buvo?
– Kaip yra aklimatizacija prie urvo, taip ir aklimatizacija prie civilizacijos Būna, kad grįžti, žiūri į žmones autobusų stotelėje – štai tas suirzęs, anas suirzęs. Galvoji – bet juk viskas toks juokas, kodėl jie stovi, gyvena ir nesidžiaugia, kad gyvena. Bet turi priimti žmones su visais jų rūpestėliais.
Pamažu ir tu įsiveli į rutiną. Bet turi atsiminimą, kaip gali būti – kokia pati gali būti, kokie gali būti santykiai. Turi kelrodę žvaigždę, kaip galima gyventi.
***
Kartu su S.Pankiene leidosi keturi vyrai – ekspedicijos vadovas Aidas Gudaitis, Gintautas Švedas ir Vytis Vilkas. Jiems talkino septyniolikos žmonių komanda. Į urvą nugabenta apie 50 specialių transportinių maišų, kurio vieno svoris – apie 10-12 kilogramų.
Didžiausios speleologų organizacijos „Aenigmos“ klubo nariai į Voronją keliauja jau trečius metus. Kasmet klubas surengia daugiau kaip dešimt tiriamųjų ir pažintinių ekspedicijų įvairiose Europos ir Azijos šalyse.
Voronjos urvą 1960 metais atrado Gruzijos tyrinėtojai. 2192 metro gylio urvas yra Vakarų Kaukazo kalnuose, Gagros kalnyne.