Los Andžele ar Niujorke apskritai negali pasisukti, kad neužkliūtum už kokio nors pražilusio arba bežilstančio guru iš Holivudo, atradusio ir kitiems siūlančio budizmą ar vegetarišką gyvenseną, prieš kameras glostančio dvasinių lyderių plikes ir garbanas (nuo mielo Dalai Lamos iki Venesuelos klouno H.Chavezo).
Jei nėra jų, tai kokia nors žvaigždė jau kur buvus kur nebuvus, irgi prieš kameras, įvaikina vaikus iš alkanų šalelių, kur viduriavimas ir vėmimas yra ne gyvenimo būdo pasirinkimas ir ne kokia nors buliminė mada, o liūdna gyvenimo pamazgose dalis.
Lietuvoje, ačiū Dievui, nuo to kol kas buvom lyg ir apsaugoti: na, koks nors žilagalvis ir žilabarzdis aktorius pakalbėdavo apie besėlinančią ir iš visų kampų besisunkiančią dvasios ubagystę, dar kokia aktorienė papasakodavo apie tai, kaip puikiais anais laikais jos puikios kūno dalys buvo geriausios tos rūšies kūno dalys visoje Tarybų Sąjungoje, bet šiaip fronto liniją vienišas laikė vienas Donatas Banionis, kuris pastaraisiais metais vis nenuilsdamas pasakoja, kaip jo niekas Lietuvoje nebemyli ir nebefilmuoja, filmų nevertina, ir vienintelis, kas supranta meną, yra Vladimiras Putinas ir kiti draugiškos šalies premjerui artimi meno žinovai iš pervoprestolnajos sostinės, kur - aišku - menas visada buvo tinkamoje vietoje, ne taip, kaip mūsų kaimų kaime.
Bet štai žurnale „Ieva“ skaitau aktoriaus Rolando Kazlo interviu ir suprantu, kad pažanga vietoje nestovi, ir nebesustabdysi upės bėgimo, ir jau kai kala į smegenis paslaptingoji įžvalgos jėga, tai tik laikykis.
Išties, aktorius atrodo nemenkai pasikaustęs ir įvaldęs būtinuosius celebričių mėšlakalbės ir pseudoįžvalgų įgūdžius: jis jau patyrė, kad šlovės kryžius be galo sunkus, ir erškėčių karūna veržia galvą („Populiarus man asocijuojasi su žodžiu „vulgarus“. Išpopuliarėti yra tam tikra prasme susivulgarinti. (...) Mano akimis, iš tiesų populiarumas yra žmogaus nelaimė.“)
Be abejo, tikram susireikšminusiam aktoriui nieko negali būti blogiau už publiką ir už rėmėjus (t.y., tuos, kas moka jam pinigus): „Asmeniškai man šiais laikais sunkiausia ištverti kepintų kukurūzų smarvę kino teatre. O jeigu šalia atsisėda kukurūzininkas su popieriniu kibiru, nešu kudašių per kokias dešimt eilių nuo jo arba iš viso bėgu iš salės. Dar sunku ištverti televizijos anonsus su mobiliojo ryšio nemokamų pokalbių reklamomis.“
Labai didelis blogis yra ir technologijos, sako aktorius. Jos visos yra velnio išmislas (ar pastebite, kad visi rašymai apie technologijos baisumą paprastai sklinda ne ant beržo tošies, o internete?): „Esu bet kokio progreso, inovacijų, technologijų, modernumo priešininkas. Manau, kad jau sukurta per daug, žmogus lenda ten, kur jam kištis nereikia. Technologijos keičia žmogų, formuoja jį, seka, manipuliuoja juo, keičia mąstymą, elgseną ir gan sparčiai žmogus virsta savo paties simuliakuru, protezu, į žmogų panašiu nauju padaru. Iš pasaulio traukiasi paslaptis, dvasia, tyla ir tamsa, pagarba gamtai. Realų pasaulį keičia ekranas ir skaičiai. Visi tartum žuvys atsiduriame tarptautiniame tinkle arba internete, jei norite. Internacionalą keičia internetas.“
Girdite? „Simuliakras“, kad jį kur galas. Tragikų ir ūbautojų čempionate R.Kazlas gali varžytis su pačia Nida Vasiliauskaite, iš kurios šį žodį Lietuva ir išmoko (kaip ir „autochtoną“ ir „diskursą“).
Iš pasaulio ir mūsų gyvenimo viskas traukiasi, kas neturi trauktis, ir atropoja visi blogi dalykai, kurių mums nereikia, tik mes visi to nesuprantam, o aktorius supranta. Aš manau, kad jis jau pasiruošęs kartu su Bono iš U2 skraidyti asmeniniu lėktuvu po pasaulio sostines ir reikalauti, kad Vakarų pasaulis nurašytų skolas Afrikai.
Ir technologijos gi mat žmogumi manipuliuoja, tik ne visiems tai matyti. O aktoriui matyti. Ir žmogus lenda ten, kur jam kištis nereikia, bet tai ką gi tas žmogus žino, kol jam kas nors neišaiškina, kas nors už žmogų aukštesnis (arba labiau pasikėlęs).
O užvis baisiausia, kad visuomenė nebeklauso meno veikėjo, kaip jai reikia gyventi, nes dėl jos neklausymo tikrųjų vertybių nebeliko („Poezija, klasika, teatras, šeiminis gyvenimas – kam tai šiais laikais įdomu“, „Viskas blogėja. Dvasios ubagystė didėja, daiktų ir žmonių kokybė prastėja.“)
Rolandai, čia Tamsta gerai pastebėjote: ypač apie dvasios ubagystę, tą neva Šventojo Rašto terminą, iš pamokslo pasigriebtą, persuktą ir panaudotą sovietinės propagandos kaip mieščioniškumo metaforą.
Jį kaip papūgos kartoja visi tie, kas nori pasakyti, kad patys yra tikrai labai dvasingi nevargdieniai. Arba jeigu vargdieniai, tai tik atlyginimų prasme (visiems aktoriams visais laikais visame pasaulyje buvo mokama per mažai, ir tai yra tiesa, nes patys aktoriai tai visą laiką sakydavo).
Kodėl taip išsiplėčiau apie šį keistą interviu blizgiame moteriškame žurnale? Na, pirmiausia nenorėjau nuvilti komentatorių, kurie rašys (jau matau, kaip rašo, seilėdami pieštuką), kaip man, patvorių humoristui-publicistui ir bedarbiui sunkvežimių krovikui iš Londono priemiesčio, toli iki aktoriaus R.Kazlo, ir todėl neturėčiau apie jį rašyti.
Bet pagrindinė priežastis, kodėl štai ėmiau ir pasisakiau, yra ta, kad tokio koncentuoto pretenzingumo grynuolio aš nebuvau skaitęs labai seniai. Aktoriui R.Kazlui skiriu virtualų susireikšminimo ir pompastikos prizą, ir laukiu jo naujų pasirodymų netechnologinėje žiniasklaidoje: geriausia molio lentelėse, arba ant rankų darbo popieriaus, arba teatruose, apšviestuose žvakių šviesos. Geriausia ir be publikos, nes ji nieko nesupranta ir yra neverta.
Taip aukštai pasikelti į susireikšminimo debesis iš Lietuvos menininkų kol kas nepavyko dar niekam, ir vien tai savaime turėtų būti laikoma pasiekimu.