Atrodytų, visi supranta, kad sveikata – brangiausias turtas, o liga – brangiausias nemalonumas. Tačiau kodėl toks atsainus žmonių požiūris į savo sveikatos tausojimą, kūrimą?
Nuo medicinos reformos – prie sveikatos sistemos kūrimo
Gydytojas Audrius Šimaitis savo straipsniais tęsia diskusiją, kokia turi būti sveikatos reforma. Tačiau mes privalome aiškiai matyti, ne kokia Lietuvoje turi būti sveikatos, o kokia medicininių paslaugų reforma.
Sveikatos sistemos Lietuvoje kol kas visai nėra ir net nebandoma jos kurti. Kaip galima reformuoti tai, ko nėra? Apie tai jau buvo kalbėta mano straipsnyje „Gripas: ar savanoriškai ir toliau liksime mulkinama paliegėlių tauta?“: „Tik kažin ar reforma įvyks: medikai tikrų pasikeitimų nenori, ligota visuomenė taip pat laukia tik pigių, stebuklingų gydymo paslaugų, farmacininkai – kuo daugiau ligotų žmonių. Užburtas ratas.“
Šių metų gegužės 23 d. savaitraštyje „Veidas“ Mykolo Romerio universiteto Politikos ir vadybos fakulteto prodekanė, darbo grupės sveikatos sistemos plėtros strategijai 2010–2015 m. parengti narė prof. Danguolės Jankauskienės straipsnyje „Reforma nukreipta į tai, kas lemia vos 10 proc. visuomenės sveikatos“, atkreipia dėmesį į ekonominį visuomenės ligotumo aspektą:
„Beje, tai turi įtakos ir mūsų valstybės ekonominei padėčiai: suskaičiuota, kad vidutiniškai per metus Lietuvoje dėl įmanomų išvengti ligų prarandama 314 tūkst. gyvenimo metų. Vienas žmogus per metus uždirba apie 30 tūkst. Lt bendrojo vidaus produkto, vadinasi, dėl įmanomų išvengti, bet neišvengtų mirčių per metus Lietuvos BVP praranda beveik 10 mlrd. Lt.“
Čia paliesta tik mažytė tų nuostolių dalis, kurių patiriama dėl didžiulio visuomenės ligotumo. Žmonių sergamumas reikalauja ne tik gydymui skiriamų lėšų. Tai didelė socialinė problema: trumpalaikis ar ilgalaikis nedarbingumas, išmokos sergantiems darbuotojams, nepadarytas darbas ir panašiai.
Ligoms gydyti skirtas finansavimas kiekvienais metais smarkiai didėja, o ar žmonės darosi sveikesni? Ne. Taigi ar nereikia ieškoti priežasčių?
Pasaulio bankas yra paskaičiavęs: vienas doleris, skirtas sveikatinimui, sutaupo 24 dolerius, skiriamus gydymui. Ar Lietuvoje šiais krizės laikais galima būtų investuoti į sveikatą, kad ateityje tai atsipirktų daugeriopai?
Spalio 20 d. Seime organizuojama konferencija „Pasibaigė Lietuvos sveikatos programa: rezultatai ir perspektyvos. Nevyriausybinių organizacijų požiūris“, skirta aptarti sveikatos politikai, 2010 metais pasibaigusiai ir jau kuriamai naujai Lietuvos sveikatos programoms.
Pigu ir sveika
Gal vertingiausia būtų pasidalinti paprastomis, bet didelę naudą atnešančiomis mintimis? Sakoma, kad šypsena nedaug kainuoja, bet daug gali. Tad ir daryti pirmiausia reikia tai, kas nedaug tekainuoja, bet duoda akivaizdžių rezultatų, kas tą brangiausią turtą – sveikatą – sustiprina labiausiai.
Per 20 metų mūsų šalyje papročiai nelabai tesikeitė, nors kai kurie įpročiai pakitę tiek į gerąją, tie ir į blogąją pusę.
Nereikia aklai vaikytis kitų šalių virtuvių: indų, kinų ar italų. Mūsų kulinarinis paveldas tikrai pakankamai turtingas. Valgyti tas kultūras, daržoves, kurios auga mūsų krašte, kad ir sunkmečiu, tikrai nebrangiai tekainuoja.
Nedidelius atstumus nukankant ne mašina, o pėstute juk taip pat nereikia didelių išlaidų. Sąskaitos niekas nepateikia ir išėjus į gamtą pasivaikščioti ar pabėgioti. Užėjusiems į bažnyčią – pasimelsti, pamedituoti, kad atsikratytumėte įtampų ir nedarnos, juk taip pat ne tūkstančių litų reikia. O sveikata, organizmo imunitetas daugiausia iš tokių mažų dalykų ir susidėlioja.
Jau vėl kalbama apie gripą: kiaulinį, paprastą ar dar kokį. Ir, aišku, priemones: skiepai, vaistai arba brangūs papildai. O ar pirmiausia nereikia kalbėti apie esminę priemonę – imuniteto stiprinimą, užsigrūdinimą?
Tikroji mūsų sveikatos apsaugos ministerija, tarnas yra imunitetas, tai – ne gydymo ir vaistų kompensavimo versle paskendusi Sveikatos apsaugos ministerija, kurią ne vienas jau siūlo vadinti tiesiog ligų ministerija.
Keisti reikia ne terminus, o praktiką
Nebūtų tikslu sakyti, kad nieko nedaroma, jog nuo gydymo būtų pereita prie sveikatinimo. To siekiant miestuose buvo pradėti kurti sveikatos biurai. Tačiau problemų neretai atsiranda dėl parenkamų kadrų, kurie tuose biuruose dirba. Jei jie patys nepraktikuoja sveikos gyvensenos, nerodo to savo pavyzdžiu, kaip gali pasiekti rezultatų?
Miestai, kurių sveikatos biurai pritaikė rezultatyvias priemones ir, svarbiausia, rodo pavyzdį savo asmeniniu gyvenimu, jau gali pasigirti akivaizdžiai gerais rezultatais. Norėtųsi, kad šia linkme būtų dirbama kuo aktyviau ir profesionaliau, ypač, kai gerų pavyzdžių Lietuvoje tikrai yra. Dažniausiai tai – nevyriausybinės organizacijos. Iš jų valstybinės institucijos turėtų tik pasimokyti.
Oficialiose programose šmėžuoja tokie vien sveikuolių pirmiausia pradėti vartoti terminai, kaip „sveikatinimas“, net ligoninės pervadinamos į sveikatos centrus, nors savo pobūdžio visiškai nepakeičia, kalbama apie „sportą visiems“ ir pan., bet praktiškai šia linkme labai mažai kas padaroma. O juk reikia keisti ne terminus, o praktiką.
Nemažai diskusijų, ypač regioninėje žiniasklaidoje, sukėlė mokinių maitinimo organizavimo bendrojo lavinimo mokyklose tvarkos naujas aprašas. Manau, tikrai siekiama, kad mokiniai gautų kuo sveikesnį maistą, tačiau ar tokie geri ketinimai duos rezultatų?
Daugiausia prieštaravimų sukėlė sriuba – neva ji nelabai vertinga. Sriuba sriubai nelygu. Jei tai koks nors sultinys iš pakelių, tai jis visai ir nevadintinas sriuba.
Taigi ar tikroji problema nėra tai, kad visai nekritiškai ir neapgalvotai įvairūs vertinimai perimami pagal kitų šalių pavyzdį?
Prieš kelerius metus buvo teigiama, kad gerai, jog Lietuvoje suvalgoma mažiau duonos. Tačiau juoda, rupi, konservantais neperkrauta duona yra sveika ir žmogaus organizmui labai reikalinga. Kitas dalykas – balta duona, batonas ir kiti kepiniai iš baltų miltų. Jie tikrai nėra pageidautini, tai tik balastas, apsunkinantis virškinimą.
Ne vienoje Vakarų šalyje juodos duonos visai nebėra, yra tik baltos. Tikriausiai tų šalių dietologai ir rekomenduoja tokios duonos valgyti kuo mažiau.
Kas yra norma?
Lietuvos sveikuolių sąjungos prezidentas Dainius Kepenis, mokantis žmones sistemingo sveikatos stiprinimo, sako, kad nenormalu, jog į Palangos sveikatos mokyklą atvyksta jau tokie žmonės, kuriuos gydytojai nurašo ir jiems kalba tik apie neįgalumą, o ne tie, kurių sveikata dar pakenčiama ir reikėtų tik dar labiau ją stiprinti. Jei valstybė finansuotų būtent sveikatinimo programas, tai sergamumo rodikliai tikrai būtų kitokie.
Labai iškalbingi ir išskirtiniai pavyzdžiai. Ksavera Vaištarienė, būdama 46 m., jau buvo prikaupusi visą puodynę ligų. Gydytojai padėjo kryželį ir pasakė, kad Ksaveros laukia vežimėlis, kad ji liks amžina valstybės išlaikytine. Tačiau moteris ėmėsi ypatingų priemonių, kurios Lietuvoje, ypač tada, dar buvo visiška eksperimentinė naujovė. Taip ji pati išsigydė reumatoidinį artritą ir Bechterevo ligą (tai – stuburo slankstelių suaugimas – aut past.).
Chemijos mokslų daktarė K.Vaištarienė griebėsi paskutinio šiaudo, nes prarasti jau nelabai ką teturėjo. Jau praėjo ne vienas dešimtmetis, kai ji įveikė šią siaubingą ligą. Greit moteris švęs 80 metų jubiliejų.
Tokių pavyzdžių Lietuvoje tikrai nemažai, bet rimtai analizuoti jų nenorima. Neaišku, kokiai tada sričiai juos priskirti – fantazijų, fanatizmo, stebuklų ar atsitiktinumo? Ar ne tokius konkrečius atvejus ir reikia tirti moksliškai?
Kitas pavyzdys – Pranas Skersis. Jis į pensiją išėjo turėdamas II neįgalumo grupę, o ėmęsis sveiko gyvenimo būdo, pasveiko. Mirė Pranas sulaukęs 102 metų.
Vyras sakydavo, kad valgo viską, bet labai saikingai. Su šypsena galime pasakyti, kad Dievas, kurdamas žmogų, jau numatė, jog pastarasis suvartos tam tikrus nuodų kiekius, todėl ir kepenis sukūrė.
Daug kas mėgsta piktnaudžiauti pasakymu, kad po truputį galima visko, ko tariamai pageidauja organizmas. Tikrai taip. Tačiau tai gali reikšti, kad valgo žmogus, nors ir po truputį, bet skirtingų rūšių nuodų. Taigi, jei nedideles nuodų dozes išgersime iš skirtingų indų, tai nereikš, kad jų stiprumas bus mažesnis.
Svarbu ir tai, kokiais saikais matuosime? Vieniems, pavyzdžiui, atrodo, kad alkoholį gerti galima litrais, kai kam – stiklinėmis, o kai kam – tik retkarčiais ir labai saikingai.
Vis dėlto pats didžiausias sveikatos ardytojas yra ne nesveikas maistas, judėjimo trūkumas, bet stresas, dvasinė nedarna, godumas, pavydas, pyktis. Nuo to pirmiausia ir reikia pradėti – tada pagerėja mitybos įpročiai, natūraliai norisi kuo daugiau pajudėti, saikingai maitintis, nelipti per galvas konkuruojant su kitais.
Skirkime dėmesio, laiko gyvenimui iš didžiosios raidės, kad ir pasenti bei mirti sugebėtume oriai.