Pasak rašytojo, dabar tai visiškai kita šalis, nei buvo, ir net atgimstančios ksenofobijos ir nepakantumo imigrantams ženklai nesugriaus naujosios Vokietijos.
- Kas Antrojo pasaulinio karo metu nutiko jūsų tėvams?
- Jie abu kalbėjo vokiškai, bet mano motina buvo iš Lenkijos, o tėvas – iš Čekijos. Nacių okupantai mano motiną uždarė Vilniaus gete, o vėliau perkėlė į koncentracijos stovyklas prie Rygos ir Dancigo (dabar Gdanskas – red.) , kol ji galų gale atsidūrė darbo stovykloje Magdeburge. Mano tėvą persekiojo Vengrijos fašistai, uždarė priverstiniams darbams, o vėliau nusiuntė į Bergen-Belzeną. Jie susitiko po karo Vokietijos pabėgėlių stovykloje ir maždaug po mėnesio išvyko į Belgiją.
- Jūs augote aplinkoje, kurioje buvo jaučiamas pasibjaurėjimas bet kokiais su Vokietija susijusiais dalykais. Didžiąją gyvenimo dalį laikėtės priesaikos niekada nekelti kojos į šią šalį.
- Augau su Vokietijos kaip didžiausio blogio pasaulyje šaltinio įvaizdžiu, taigi net mintis kirsti Vokietijos sieną man atrodė neįsivaizduojama. Mes niekada nepirkdavome vokiškų prekių, net tokių paprastų kaip „Deutsche Grammophon“ muzikos įrašai. Mano tėvai buvo dideli muzikos mėgėjai, tačiau nepirko „Deutsche Grammophon“ plokštelių.
Ironiška tai, kad mes gyvenome vokiečių ir žydų rajone – Niujorko “Vašingtono aukštumose”, kurias tuo metu vadindavo Frankfurtu prie Hadsono. Taigi aš girdėdavau vokiečių kalbą. Tačiau kažkaip sugebėjau ją atskirti nuo savo tėvų asmeninės patirties.
- Kas jus nustebino Vokietijoje, kai galų gale kirtote jos sieną?
- Visų pirma, mano paties reakcija – jaučiausi labiau kaip amerikietis, o ne holokausto aukų sūnus. Bet kartu neįsivaizduoju nuostabesnės patirties nei būti rašytoju, keliaujančiu po Vokietiją. Publika čia su tavimi elgiasi kitaip nei Amerikoje. Į tave žiūri rimtai. Kartu žmonės labai noriai dalinasi savo pačių patirtimi stengiantis susitaikyti su Vokietijos praeitimi ir jos poveikiu jiems asmeniškai. Ši kultūra gerokai intelektualesnė nei Amerikos kultūra, todėl žmonės daug giliau aptarinėja jiems kylančius klausimus.
Taip pat čia problema nebuvo mano lytinė orientacija. Palyginti su puritoniškąja Amerika, tai labai malonu. Anglų rašytojas E.M.Forsteris, kuris taip pat buvo homoseksualus, yra pasakęs, kad anglosaksai taip niekada ir nepriėmė žmogiškosios prigimties realijų.
Manau, kad JAV egzistuoja stereotipinis įsitikinimas, kad vokiečiai iš tiesų rimtai neapmąstė Antrojo pasaulinio karo. O aš atsakau: “Ar esate buvę Berlyne? Ar matėte, kiek ten stovi muziejų ir paminklų?” Jei reikia pavyzdžio šalies, nesusitaikiusios su savo praeitimi, kodėl neprisiminus Japonijos? Netgi Prancūzijos, kuriai, rodos, daug sunkiau priimti savo bendrininkavimą su naciais? Taigi aš atsidūriau keistoje padėtyje – ginu Vokietiją nuo žmonių, kurie sako: „Ak, jie visai nepasikeitė“. Dabar tai visiškai kitokia kultūra. Militarizmas, kuris išties nemirė 1918-aisiais, dabar jau seniai liko praeityje.
- Tačiau įvaizdis išlieka?
- Jaunas mano pažįstamas, žydų kilmės vyras, kuris gyvena ir dirba Vokietijoje, iš savo žydų draugų kartą išgirdo, kad jis yra „išdavikas“. Viena studentė, atėjusi į mano knygos pristatymą Vašingtono J.W.Goethe's institute, sakė, kad jaučiasi atstumta savo šeimos ir savo sinagogos narių, nes studijuoja vokiečių kalbą.
Aš asmeniškai nekantrauju nuvažiuoti į Vokietiją ir man patinka mokytis vokiečių kalbos. Abu dalykai anksčiau man buvo tabu.
- Ar pastebėjote galvą keliančios senosios, netolerantiškos Vokietijos ženklus? Tarkime, viešuose tokių žmonių kaip Thilo Sarrazino pasisakymuose apie musulmonus ir užsieniečius?
- Galbūt ji ir kelia galvą, bet ją skubiai užpuola politikos ir žiniasklaidos institucijos.
- Savo naujos knygos apie Vokietiją pristatymo turą pradedate Magdeburge, kur buvo kalinama jūsų motina.
- Esu ten buvęs du kartus ir iš pradžių tikėjausi, kad bus nemalonu, bet net nustebau, kaip keistai ramiai jaučiausi. Man tai svarbi galimybė – aplankyti vietą, kuri buvo tokia svarbi mano velionės mamos gyvenimo dalis. Be to, ten lankiausi kaip amerikietis rašytojas, kuris savo kartos patirtį pavertė svarbia kūrybos tema.
Tai vis dar gana neįtikėtinas scenarijus. Mano mama buvo kalinė mieste, kurį aš aplankiau po daugelio dešimtmečių. Ji išgyveno. Aš suklestėjau.
- Rašote, kad kelionė į Vokietiją jus privertė pirmą kartą didžiuotis savo palikimu.
- Keistas dalykas. Kalbėdamas su žmonėmis, kuriuos kankina nacistinė jų šeimų praeitis, susimąsčiau – man nereikia to patirti ir todėl man labai pasisekė. Tai netikėta patirtis. Juk jeigu šalia pasodintum persekiotojo sūnų ar anūką ir aukos sūnų ar anūką – kuriuo mieliau sutiktum būti?
- Jūs rašote, kad vokiečiams pasisekė – jie turi tėvynę. Kai kurios šeimos čia nepaprastai senos, o jūsiškė, regis, neturi šaknų – kaip tik dėl holokausto.
- Mano ankstesnės knygos leidėja iš Berlyno mane nuvežė į Ulmą, o Ulmo katedroje buvo kelių šimtų metų senumo įrašai apie jos šeimos vedybas. Tokie dalykai mane stulbina. Mūsų įrašai buvo sunaikinti.
- Tačiau tikriausiai nesutiktumėte sumokėti už seną tėvynę tos pačios moralinės kainos?
- Na, tikriausiai ne. Jei galėčiau rinktis, greičiausiai nesutikčiau. Tačiau vis tiek galiu jausti nostalgiją.
- Ar manote, kad tokią pat transformaciją būtų galėję patirti ir jūsų tėvai – galbūt jūsų atveju tai tebuvo paveldėtų idėjų atsikratymas?
- Egzistuoja praraja, kurios neįmanoma užpildyti, bet galima ją peržengti. Mano tėvams ši patirtis buvo daug labiau tiesioginė – nežinau, ar jie būtų sugebėję aplankyti tas pačias vietas.
- Ar vartojate žodį “atleisti”?
- Niekada. Ne. Vartoju tik žodį “susitaikymas”. Ir netgi tai kai kuriems žydų bendruomenės nariams yra pernelyg daug.
- Eva Mozes Kor, Aušvice išgyvenusi daktaro Josefo Mengele’s genetinius eksperimentus, šį žodį vartoja. Ji sako, kad atleido J.Mengelei.
- Tiesa – ir aš negaliu jos kritikuoti. Tai jos patirtis ir ji turi teisę su ja elgtis kaip tinkama. Lygiai taip pat aš niekada nesakyčiau holokaustą išgyvenusiam žmogui: „tu privalai kalbėti apie tai, kas tau nutiko“. Negaliu nieko nurodinėti holokaustą išgyvenusiems žmonėms arba jų vaikams. Galiu tik papasakoti apie savo paties kelionę, kuri mane išties nustebino.