Tų žydų tiek ir teliko toje Marijos žemėje, gal kokie 5 tūkst. Tad kodėl jų neapkaltinus A.Ažubalio fantazijose Siono protokoluose numatytu pasauliniu žydų sąmokslu – noru infiltruoti dvigubos pilietybės būti ar nebūti klausimą? Juk, kaip sakė pats užsienio reikalų ministras, tik žydams dviguba pilietybė ir naudinga.
Žinoma, jis garsiai priežasties neįvardijo, bet argi tai neaišku ir vaikui? Juk tie žydai nori pasigviešti turtą!
Kad tas turtas, t.y. privati ir religinė nuosavybė teisėtai priklauso išnaikintų žydų palikuonims, kalbėti neverta. Čia tik tokia maža smulkmenėlė – apie ją teisinėje valstybėje, į kurią pretenduoja Lietuva, užsiminti net neverta.
Apie teisinį nihilizmą jau nebesikartosiu. Net užsienio reikalų ministras pateko į jo spąstus. Gerai dar, kad konservatorius J.Razma atsitokėjo ir konservatoriui A.Ažubaliui užčiaupė burną. Dėkui jums, pone Jurgi.
Veiksmas išties kaip reta politiškai korektiškas. Tačiau kas ant smegenų užmynė mano senam (pažįstu jį apie 21 metus) bičiuliui Audroniui, niekaip nesuprantu. Nesitikėjau. Nė neįsivaizdavau. Nenutuokiau. Nemačiau jokių ženklų. Niekada nėra man sakęs, sovietinio inteligento įpročiu, esą, esu geras žmogus, nors ir žydas.
Štai kitas mano artimas draugas Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Emanuelis Zingeris labai nedraugiškai atsisakė komentuoti uždarą konservatorių frakcijos posėdį ir jame įvykusią A.Ažubalio antisemitinę išpažintį: „Jokių komentarų!“ O maniau, kad su politikais draugauti galima.
Kaip kolega V.Bruveris įsigudrino viską sužinoti, neturiu supratimo. Tačiau dėkui jam ir kitiems šaltiniams. Pasitikrinau. Taip ir buvo. Kartais ir visuomenei būtina susipažinti su uždarų politikų vakarėlių turiniu.
Na, o dabar nuo literatūrinių pamąstymų – prie užsienio reikalų ministro teiginio esmės. Pakartosiu: jis teigė, kad dviguba pilietybė naudinga tik žydams. Klausimas ponui ministrui: tai kurgi dingo apie pusantro milijono lietuvių išeivių ir jų palikuonių?
Jeigu neapsirinku, o aš tikrai neapsirinku, tai Pasaulio lietuvių bendruomenė jau dešimtmečius reikalauja išspręsti šį klausimą teigiamai. Tai, ponios ir ponai išeiviai, ne tik buvę Lietuvos piliečiai litvakai, bet ir etniniai lietuviai, dabar jau žinote priežastį, dėl kurios dvigubos pilietybės klausimas nesprendžiamas. Tai – patologinis nenoras grąžinti teisėtiems palikuonims jų nuosavybę. Štai, kodėl stringame su kompensacija už religinę žydų nuosavybę ir strigsime su visa kita visiems kitiems.
Taip, puikiai esu susipažinęs su vietinių ir gerbiamų ekspertų išvadomis, konstitucinė problema egzistuoja. Bet aš kalbu čia apie politinę valią. Jos niekada nebuvo.
Pavyzdžiui, puikiai pamenu 1990–1991 metų pokalbius su tuomečiu Aukščiausiosios Tarybos pirmininku profesoriumi Vytautu Landsbergiu – sėdėjome Seime už koridoriuose sustatytų smėlio maišų. Būsimame Lietuvos piliečio pase V.Landsbergis norėjo palikti grafą, kurioje, sovietiniu papročiu, būtų reikalaujama įrašyti tautybę. Paprieštaravau, sakydamas, kad civilizuotos demokratinės valstybės pase tokių dalykų nėra ir būti negali.
Pateikus šiandien visiems žinomus argumentus, buvo nuspręsta grafą palikti, bet nereikalauti jos pildyti. Tiek to, šį klausimą galiausiai išsprendė laikas.
O prie kito – pilietybės klausimo – mūsų diskusija įstrigo. Argumentuota, kad, sutikus su dviguba pilietybe vieniems, teks tokiu atveju ją suteikti ir rusams, ir lenkams, ir kitiems. Kaip pavyzdį man pateikė dvigubos pilietybės nepripažįstančius švedus.
Tuo metu tai buvo tikra tiesa. Man teko atsisakyti Izraelio pilietybės. Tačiau šiandien Švedija dvigubą pilietybę jau pripažįsta. Turiu dvi pilietybes: Švedijos ir Lietuvos. Pastaroji prezidento Valdo Adamkaus man buvo suteikta išimties tvarka.
Buvo paminėtas ir Izraelis, į kurį leista grįžti tik žydams. Kitaip sakant, jeigu jau sutiksime su dviguba pilietybe, tai bus skirta tik etniniams lietuviams.
Mano žiniomis, Izraelyje gyvena apie pora milijonų ne žydų. Ir šiandienos Izraelio dešiniųjų koalicijos reikalavimas skelbti Izraelį tik žydų valstybe yra apgailėtinas. Tuojau pat priminsiu, kad Izraelis nuo pat pradžių ir iki šiol pripažįsta dvigubas ir trigubas pilietybes.
Turiu ir kitą, subjektyvią versiją, kuri paaiškintų nenorą imtis rimtų žingsnių pripažinti dvigubą pilietybę. Prieš dvidešimt metų buvo bijoma įsileisti į šalį visiškai kitokios, demokratinės kultūros išaugintus, jos švietimo ir kritinės minties išugdytus lietuvius. Jie juk būtų pretendavę į valdžios, švietimo struktūras.
Pažiūrėkite, kaip vystėsi Izraelio visuomenė priėmus sprendimą pripažinti dvigubą pilietybę, ir palyginkime su tuo, ką pastaruosius dvidešimt metų turime Lietuvoje. Galite patys pafantazuoti, kokią visuomenę turėtumėme šiandien.
Manau, neapsiriksiu sakydamas, kad tokios baisios emigracijos bangos patyrę nebūtume. Atvirkščiai. Nors apie tai galėtume diskutuoti ilgai, mat diskusijos rezultatas priklausytų nuo oponento įsitikinimų. Na, o jeigu tai būtų rasistiniai Lietuvos užsienio reikalų ministro pono A.Ažubalio įsitikinimai, tai diskusija pavirstų ginču iki grabo lentos.
Dvigubos pilietybės klausimas, tikiuosi, bus teigiamai išspręstas kiek greičiau. Vardan tos Lietuvos.