1978-aisiais amerikiečių rašytojas J.Carrollis (1950–2009) atrinko ir suredagavo paauglystėje rašytus užrašus, kuriuos pavadino „Krepšininko dienoraščiais“. Perskaitęs šią paaugliško gyvenimo kroniką, Jackas Kerouacas išdrįso pareikšti: „Trylikametis Jimas Carrollis yra geresnis prozininkas negu 89 proc. šiuolaikinių Amerikos rašytojų.“
Nors Jimas ir pražudė krepšininko talentą, tačiau atsilaikė prieš savo paties bandymus susinaikinti ir tapo kultiniu autoriumi. Šokiruojanti, liūdna ir kartu komiška knyga akimirksniu pavertė jį literatūros pogrindžio dievuku. Vėliau literatūros narkomanas J.Carrollis išgarsėjo kaip poetas ir roko muzikantas, išleido kitų prozos knygų, tačiau daugelio sąmonėje taip ir liko tiesiog „Krepšininko dienoraščių“ autorius.
1995-aisiais šokiruojančius, liūdnus ir komiškus „Krepšininko dienoraščius“, jau tapusius kontrkultūros klasika, ekranizavo režisierius Scottas Kalvertas. Pagrindinį vaidmenį šiame filme atliko būsimoji Holivudo žvaigždė Leonardas DiCaprio, įtaigiai sukūręs prieštaringo herojaus – katalikiško koledžo auklėtinio, dievinančio krepšinį, eilėraščius ir narkotikus, – paveikslą.
Knygos atsiradimo aplinkybes autorius prisimena interviu, kuris 2000-ųjų pradžioje buvo paskelbtas J.Carrollio kūrybai skirtame portale catholicboy.com. Jį pateikiame ir lrytas.lt skaitytojams.
– Kaip pradėjai rašyti?
– Žinojau, kad turiu talentą. Pradėjęs rašyti „Krepšininko dienoraščius“, dar nesidomėjau poezija, nes aplinkoje, kurioje užaugau, poezija buvo laikoma lepūnėlių ir mergaičių užsiėmimu. Tačiau gavęs stipendiją ir ėmęs mokytis privačioje mokykloje, pamačiau, kad esama šiuolaikinių poetų, kurių eilės turi tiek pat jėgos, kiek ir roko muzika. Tada, savo laimei, nežinojau apie jokias rašymo taisykles ar ribas. Norėjau rašyti, tad ir rašiau. Taip mokykloje tapau poezijos žvaigžde. Tiesa, rašymas kartu buvo būdas kabinti tas merginas, kurios nesidomėjo sportininkais.
Kalbant rimčiau, rašymas struktūravo mano gyvenimą, suteikė jam aiškumo. Nežinau, ką būčiau daręs, jei nebūčiau rašęs. Greičiausiai būčiau miręs ar išsikraustęs iš proto, kaip dauguma mano to meto draugų.
Manau, kad gera literatūra turi kilti ir iš intelekto, ir iš širdies – vidinio registro, kaip ją vadina Henry Milleris. Be to, jie turi nuolat vienas kitą tikrinti. Negali rašyti tik iš širdies, neįtraukdamas intelekto, nes tai bus tiesiog sentimentali košė.
Tiesa, niekas nesuteikia tokio didelio malonumo, kaip eilėraštis, gimęs tiesiog iš įkvėpimo. Šiais laikais tokių eilėraščių labai reta. Dauguma žmonių mano, kad poetas rašo tik apimtas įkvėpimo. Taip, įkvėptas gali parašyti puikių eilėraščių, ypač kai tau devyniolika, ir toliau nebepajudėti į priekį.
– Ar nepasiilgsti krepšinio ir jo sukeliamo adrenalino?
– Metęs žaisti krepšinį, skatindavausi heroinu, tačiau po kelių valandų imdavau knapsėti. Vartydamas tų laikų knygas, galiu pasakyti, ar smarkiai būdavau apsinešęs jas beskaitydamas. Jų puslapiai pilni pradegintų skylių. Kuo gilesnė skylė, tuo didesnę dozę būdavau suvartojęs.
– Tačiau prarastą sąmonės kontrolę kartais laikai puikiu kūrybos įrankiu?
– Ką reiškia prarasti kontrolę? Pro langą mėtyti daiktus, rašyti kliedesius ir nesąmones? O gal taip giliai pasinerti į darbą, kad dirbtum apimtas savotiškos dzen būsenos, to, ką krepšininkai vadina „zona“. Kai tave apima neklystamumo jausmas, kai negali padaryti nė vieno netikslaus judesio ar parašyti nė vieno nereikalingo žodžio.
Krepšininkai, kalbėdami apie tokią būseną, turi galvoje tą jausmą pirštų galiukuose, kai paleisdamas kamuolį žinai, kur jis kris. Tada atrodo, kad ir pats laikas sulėtėja. Tai yra visų patirčių viršūnė.
– Kur slypi „Krepšininko dienoraščių“ populiarumo paslaptis?
– Šią knygą sąžiningai parašė jaunas žmogus. Joje esama labai meistriškų vietų. Mane vis dar stebina, kad parašiau jas toks jaunas. „Krepšininko dienoraščiai“ nėra knyga, agituojanti už narkotikus ar prieš juos. Jei ją skaitydamas naudojiesi bent puse savo turimų smegenų, supranti, kad vartoti sunkiuosius narkotikus nėra labai protinga.
– Kaip jautiesi, kai žmonės sako, kad esi pavyzdys, teigiantis, jog narkotikai gali praversti kūrybai?
– Pasirodžius „Krepšininko dienoraščiams“, mane pribloškė atsiliepimų gausa. Vėliau pastebėjau, kad žmonės mano, jog nuo knygos rašymo laikų aš nė trupučio nepasikeičiau. Grojant su grupe, gerbėjai į sceną mėtydavo švirkštus, kryželius ir rožinius. Surinkau neblogą rožinių ir kryželių kolekciją. Dauguma jų pigūs, tamsoje šviečiantys rožiniai, tačiau kryželių turiu visai neblogų.
– Dauguma svarbių meno dalykų buvo sukurta vartojant alkoholį arba narkotikus. Kodėl taip yra?
– Rašymas yra labai intymus ir uždaras dalykas, todėl ilgainiui gali išvesti iš proto. Galbūt todėl menininkai ką nors ir vartoja. Tiesa, vartodamas heroiną daug neparašiau. Geriausias mano narkotikas – nuobodulys. Persekiojamas nuobodulio rašau geriausiai.
O gerti visai negaliu, mano tokia medžiagų apykaita, kad tiesiog netoleruoju alkoholio. Todėl man beveik nesuvokiamas rašytojų poreikis gerti. Kita vertus, menininkai visada ieško būdų, kaip prasilaužti pro vienas ar kitas tikrovės duris ir pažvelgti į ją kitaip.
– Ar nebuvo sunku „Krepšininko dienoraščiuose“ atskleisti tokius intymius savo gyvenimo dalykus?
– Jei nori tapti rašytoju, privalai rašyti apie pačius intymiausius dalykus, kad ir kokie keisti ar gėdingi jie būtų. Aišku, gali to ir nedaryti, bet sugebėti privalai. Turi žinoti, kad sugebi apie tai rašyti, kitaip nebūsi tikras poetas ar rašytojas.
– Ar turėjai bent menkiausią supratimą, kokį poveikį turės ši knyga?
– Rašydamas apie tai negalvojau, tačiau tada nemaniau ir jos išleisti. Nerašiau šių užrašų kaip savo „mielo dienoraščio“, turėjau galvoje numanomą skaitytoją, nors tuo metu to ir nesuvokiau. Leisti knygos neketinau, nes buvau užsiėmęs poezija, tad dienoraščiai buvo atidėti į šalį.
Kai man buvo septyniolika, vienas poezijos žurnalas paklausė, ar aš neturiu prozos. Atsakiau: „Na, turiu dienoraščių, tačiau jie man atrodo neskoningi ir vulgarūs.“ Vis dėlto dalį jų išsiunčiau.
Kai dienoraščiai buvo išspausdinti, iš visų pusių pasipylė leidėjų prašymai leisti knygą, tačiau tuo metu, aštuntojo dešimtmečio pradžioje, atsisakiau, nes man atrodė, kad ši knyga nepritampa prie hipių literatūros bangos. Vėliau, pradėjęs groti ir kurti muziką, vėl pagalvojau apie dienoraščius. Klausiausi „The Ramones“ dainos apie bičus, kurie uosto klijus, ir pamaniau, kad visi tie klijų ir valiklių uostymo epizodai „Dienoraščiuose“ artimesni pankų kultūrai.
Įdomu, kad ši knyga vis dar skaitoma, vis dar keliauja iš rankų į rankas. Žmonės dažnai prašo: „Gal galite pasirašyti knygoje tokiam ir tokiam, nes aš iš jo tą knygą pavogiau, ir vienintelis būdas susitaikyti – grąžinti jam užrašytą egzempliorių.“ Knygynų darbuotojai teigia, kad „Krepšininko dienoraščiai“ yra viena dažniausiai vagiamų knygų. Iš knygynų dažniausiai vagia Charleso Bukowskio, Jacko Kerouaco ir mano knygas.
– 1995-aisiais „Krepšininko dienoraščiai“ buvo ekranizuoti. Ką jūs manote apie filmą?
– Vaidyba buvo gera, nors buvo problemų su režisieriumi. Jis vis aiškino, koks svarbus jam šitas filmas, kiek didelių projektų jis atsisakė, kad galėtų nufilmuoti „Dienoraščius“. Vyrukas iš MTV - ko norėti. Filmas niūrus, o ir pabaiga man nepatiko. Kur kas didesnį įspūdį paliko „Traukinių žymėjimas“.
Pasirodžius filmui, mano knygą vėl ėmė pirkti kaip pašėlę. Buvau užverstas vaikinų ir merginų laiškais, kuriuose jie rašė, kaip mano knyga padėjo jiems susivokti ar mesti narkotikus. Tiesa, tuo pat metu „Newsweek“ žurnalas apkaltino mane dėl JAV kilusios heroino vartojimo bangos.
***
J.Carrollis mirė nesulaukęs šešiasdešimties, prie savo rašomojo stalo, 2009-ųjų rugsėjo 11-ąją, sustojus širdžiai. Jis taip ir nespėjo užbaigti savo trečios prozos knygos „Glamonių zoosodas“, kurioje pasakojama apie 38 metų menininką, 8-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje tapusį Niujorko meno žvaigžde. Tai autobiografinis J.Carrollio kūrinys, išsiskiriantis aštriu sąmojumi, siurrealistiniais vaizdais ir šnekamąja kalba. Paskutinysis šio autoriaus romanas JAV knygynuose turėtų pasirodyti šių metų lapkričio 8-ąją.