Kas yra tas kūrybinis darbas griežtai pagal apibrėžimą, kokias veiklos rūšis čia privalome nurodyti? Ar, tarkime, pagal šį straipsnį, dalyvauti dailės parodose ir parceliuoti savo tapybos kūriniais, Seimo nariui yra galima, bet paskaityti paskaitą ja suinteresuotų žmonių draugijoje - griežtai draudžiama?
O galbūt čia turima galvoje apskritai žmogaus nusiteikimas kūrybiškai atlikti pavestas pareigas, tam tikras kūrybiškumo užmojis, laipsnis ar koeficientas? Tokiu atveju, žinoma, būtų draudžiama gauti užmokestį už blogai, mechaniškai, iš inercijos atliktą darbą. Dar daugiau, savotiška ,,kūryba“ galima būtų vadinti net ir tokių tipų kaip V.Uspaskichas išradingumą slepiant mokesčius nuo valstybės ir panašiai kvailinant finansinės priežiūros institucijas.
Tačiau paklauskime dar kitaip – kodėl į Seimo Etikos ir procedūrų komisijos akiratį dėl savo ,,užklasinės“ paskaitininko veiklos pakliuvo ne kuris nors kitas Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos Seime narys, o būtent E.Vareikis ir M.Adomėnas ( pastarajam, be to, dar kyla reikalas pasiaiškinti dėl galimo interesų konflikto)
Atrodo, atsakymas į šį klausimą yra stulbinančiai elementarus, dėl savo paprastumo net įgyjantis komišką pobūdį - kiti negalėjo nusidėti jau vien dėl to, jog nebuvo gundomi. Iš tiesų, ne kiekvienas Seimo narys yra kviečiamas akademinės bendruomenės priešokiais pasidalinti savo įžvalgomis, ne kiekvienas sugeba sukurti intelektualinės intrigos atmosferą, ne kiekvienas gali būti įdomus mokslo ar mokymo institucijai.
Intelektualinis Seimo, kaip ir plačiosios visuomenės, nususimas yra akis badantis faktas, taigi tik vienas kitas iš dabartinio Seimo narių turi intelektualaus pašnekovo reputaciją.
Seimo konservatoriai E.Vareikis ir M.Adomėnas yra žinomi kaip žmonės, išplėtoję intelektualinio diskurso pavyzdžius, todėl yra pageidaujami atitinkamoje aplinkoje. Galbūt iš tiesų, lakštingala negali nečiulbėti, ypač tada, kai tokia kūrybinė veikla (?) yra vienaip ar kitaip pamaloninama. Tačiau, mano galva, tai nėra didelė nuodėmė arba net visai nėra jokia nuodėmė, nes darbo santykiai aptariamu atveju nubuvo užmegzti, o įvykusios pavienės paskaitos yra atsitiktiniai susitikimai, siekiant pasitikrinti intelektualinę klausą
Skaitytojui keista, kad komentaro pavadinimu pasižadėjęs kritiškai inventorizuoti konservatorių pozicijas, pradedu bandymu taip ar kitaip pateisinti žinomų šios partijos veikėjų veiksmus? Čia kažkas ne taip, ar ne?
Iš karto noriu pasakyti, jog nesiruošiu neprašytas advokatauti minėtiems Seimo veikėjams, nes suaugęs žmogus turi teisę išsigelbėti arba pražūti pats, o mano advokatavimas šiuo konkrečiu atveju – net jeigu būtų įdomus - tik pakenktų šiems fokusuoto dėmesio susilaukusiems politikams.
Tikrai nesiruošiu taip ar kitaip teisinti tokio išpuikėlio kaip M.Adomėnas, jauno, bet pakankamai arogantiško žmogaus, kurio charakteris ir pasirinkimai kartais visiškai pagrįstai gali sukelti šiokių tokių abejonių Tačiau, kaip jau sakyta, šiuo atveju rūpi ne tiek konkretūs pavyzdžiai, kiek per tuos pavyzdžius išryškėjantis dėsningumas, principo apibrėžtis.
Galbūt jau suintrigavau tave, mielas skaitytojau, tačiau vis tiek privalau dar patikslinti - apie kokį ryškėjantį dėsningumą čia iš tiesų kalbame, kai minimos E.Vareikio ir M.Adomėno pavardes?
Turėkime drąsos pastebėti, o po to, atsijojant pelus nuo grūdų, įvertinti faktą, jog, susilaukę išskirtinai nepalankaus dėmesio, nuolat utriruojami ir – pabrėžiu - iš visų pusių tarkuojami, TS-LKD frakcijos nariai M.Adomėnas ir E.Vareikis yra kaip tik tie du paskutiniai (kitų pavyzdžių nerandu, nors ieškojau ir su teleskopu, ir su mikroskopu) daugiau ar mažiau žinomi konservatoriai, kurie nepakeitė savo retorikos konjunktūros sumetimais per pastaruosius metus.
Jie yra vieninteliai išlikę konservatizmo flango veikėjai, demonstruojantys vertybinį įsipareigojimą, o drauge nesugebantys nuslėpti savo baisaus nejaukumo dėl politinės prostitucijos išsikerojimo tarp konservatorių. Šių asmenų buvimas leidžia dar akivaizdžiau pastebėti tai, jog dauguma jų partijos bičiulių persirengė klouno rūbais.
Toks pavyzdys yra ypač neparankus konservatorių partijos, patyrusios rimtą tapatumo krizę, o pastaruoju metu – diametraliai pakeitusios savo visas orientacijas, elitui.
Taigi aš nebūčiau tikras dėl to, kas labiau - politiniai oponentai ar galbūt įtakingi konservatoriai, - yra linkę minėtus veikėjus paversti taikiniais. Nesunku pastebėti, jog šiandien M.Adomėnas ir E.Vareikis yra atakuojami iš visų pusių, net neturėdami galimybės atsiremti nugaromis į saugią sieną. Neatsitiktinai, regis, net prezidentė išsakė savo labai negatyvų ir drauge asmenišką požiūrį į M.Adomėną, nors pretekstas, tiesą sakant, buvo pernelyg menkas tokios autoritetingos instancijos dėmesiui pademonstruoti.
Kaip atrodo iš tam tikrų požymių, prezidentė gali dirbti ir bendrauti tik su dresūrai paklūstančiomis ir absoliutų paklusnumą pažadėjusiomis partijomis, o tokie veikėjai kaip konservatoriai E.Vareikis ir M.Adomėnas gali versti suabejoti dėl paklusnumo ir nuolankumo įžadų visuotino pobūdžio net labiausiai įsipareigojusioje partijoje.
M.Adomėno pavyzdys, be visa ko, rodo, jog ne šventieji lipdo puodus ir kad net nesugebėjęs (ar nesuspėjęs) iki galo subalansuoti savo ego jaunuolis gali būti principingas žmogus, o tai pastebėjus, dar labiau kebliu tampa klausimas – kas daugumai konservatorių taip sujaukė protus ir širdį, jog jie tampa neatpažįstami pagal vertybių skalę? Savo ruožtu, nežiūrint visų nutikimų, M.Adomėnui norėtųsi paspausti dešinę, net jeigu būtum kairysis.
Labai tikėtina nuomonė, jog triukšmą dėl E.Vareikio ir M.Adomėno gali inspiruoti patys konservatoriai, siekdami nukreipti dėmesį nuo daug rimtesnių dalykų. Tai Lietuvoje yra jau ne kartą išbandytas triukas, kai, tarkime, sukėlus visuotinę isteriją, baudžiamas į upę nusišlapinęs vaikis, stengiantis nepastebėti, jog miesto kanalizacija tą upę teršia sistemiškai ir nepalyginamai intensyviau.
Ypač didelį nejaukumą man, pavyzdžiui, kelia konservatorių bandymai įvairiais triukais nukreipti dėmesį nuo elektros ūkio klausimų, suteikiantys pretekstą įtarumo suvešėjimui dėl to, jog, galimas daiktas, Tėvynės sąjunga in corpore su visu savo bagažu pamažu tampa politiniu elektros pardavimo tarpininkų užnugariu, kai savo ruožtu tie pardavimų tarpininkai, kas galėtų paneigti, visai galimas daiktas, yra pasižadėję tapti pačiais dosniausiais konservatorių rėmėjais ilgalaikėje perspektyvoje.
Tokiu atveju iš tiesų galėtume kalbėti apie tobulai užbaigtos kanalizacijos vamzdyno pobūdžio korupcinės sistemos susiformavimą.