Tiesa, liaudies ir intelektualų meilę net didžiausiam kvailiui valdžioje
garantuojantis prekybos antkainių ribojimo įstatymas po pirmo bandymo
Seime pravirto ir dar bus „tobulinamas“. Užtat pritarta pataisoms,
kurios lieps „viešinti etiketėse“ prekybininkų antkainius.
Prieštarauju! Kodėl tik už mėsos, pieno, sviesto ar jogurto antkainį aš
gausiu teisę mesti į prekybos centrą akmenį? Kodėl negaliu žinoti, kokį
antkainį knygynas užkrauna knygai, kioskininkas - laikraščiui?
Tarkim, prekybos centrai atrodytų graudžiau nei „Caritas“ labdariai, jei
laikraštyje šalia kainos išspausdintume, kiek už jo atnešimą į kaimą
pasiima valdiškas Lietuvos paštas.
Todėl privalome eiti dar toliau. Kiekvienas lietuvis turi teisę žinoti, kokį
antkainį užsideda peilių galąstojas, santechnikas, autoservisas, mišias
už mirusįjį laikantis katalikų kunigas ir ūkininkas Arlauskas, iš kurio
šeštadieniais perku grietinę Fabijoniškių ūkininkų turgelyje.
Paviešinkim visų dar kiek krutančių piliečių antkainius - akmenų užteks
visiems. Ir atgaivinsime pogromus, kurie po 1941-ųjų, kai padėjome
naciams per istoriškai trumpiausią laiką išgalabyti visus žydus,
neleistinai išnyko net iš mūsų pavydo suėstų lietuviškų smegenų.
O kol entuziazmas daužyti snukius ir langus dar tik kyla, pasiaiškinkim
- bent tie keli procentai, kurie išsaugojo gebėjimą mąstyti - ką
Lietuvos visuomenė laimėjo iš karo su verslu? Ką apskritai galima
laimėti iš karo su verslu? Ir ar galima?
„Kuo labiau tauta skystaprotė, kietagalvė, kuo prasčiau išmano verslą,
tuo stipriau žydai veiks jos ekonominį gyvenimą“, - kažkada į šitą
klausimą šiurkščiai atsakė vokiečių ekonomikos profesorius W.Sombartas.
Kadangi XX a. visos išsivysčiusios tautos įvaldė prekybą, finansus ir
paslaugų teikimą, taigi, iš esmės tapo žydiškos, vietoj žodžio „žydai“ įrašykime
„verslininkai“, ir sužinosime, kodėl ne tik prezidentė, bet ir Seimo
klounai gali lengvai pelnyti mūsų simpatijas, šokdami primityvų pigmėjų šokį su
maisto kainomis.
Jei Seimas ar prezidentė teigia galintys mums atpiginti maistą, kodėl
jie nenori atpiginti mums ir elektros, dujų, benzino, automobilių, butų,
kelionių prie šiltų jūrų ar kailinių žiemą? Sakote, tiek daug negali. O maistą
tai jau gali?
Žinote patarlę, ką net bažnyčioje muša? O pasaką apie poną, kuris dieną
ilgino? Niekas taip brangiai nekainuoja kaip kvailio smalsumas.
Kvailio smalsumas, paverstas įstatymu, kainuoja dar brangiau.
Maisto produktai ne tik neatpigs po Seimo ir prezidentės intervencijos.
Seimo priimta įstatymo pataisa siekiant pakuotėje nurodyti prekeivio antkainį
gali tik padidinti maisto kainas.
Įteisintas kvailio noras žinoti, koks skirtumas tarp šio pirmadienio ir
kito penktadienio antkainio grietinei (krapams, lašiniams, triušiams), prekybininką
vers priimti į darbą naujų darbuotojų, nes reikės nuolat perskaičiuoti
antkainį pagal naujos produkto partijos didmenines kainas ir, naudojant
papildomus planetos išteklius (etikečių spausdinimas), taigi, darant
žalą gamtai, vis perklijuoti etiketes.
Nuolatinio antkainio keitimo kaštai didins parduotuvių sąnaudas, kurios
sąžiningai bus įskaičiuotos į grietinės ar bulvių (krapų, lašinių, V.Uspaskicho
fabriko agurkėlių) kainas.
Su ilga nosimi (ir tuštesne pinigine) liks valdžios gudručių
apkvailintas pirkėjas, dėl kurio šviesaus rytojaus į karą su maisto
produktų kainomis taip pompastiškai išsirengė D.Grybauskaitės rikiuojama
Seimo ekonominių mikimauzų armija.
Koks yra tikrasis valdžios intervencionizmo tikslas? Žmonių gerovė?
Tai, kad mūsų vaikai gautų pigesnio pieno?
Nieko panašaus, be to, vaikams labiau patiktų pigesnė kokakola. Visų
kišimosi priemonių, kurių valdžia griebiasi, tikslas - apriboti
vartotojų viršenybę. Valdžia nori pasisavinti tą galią ar bent jos
dalį, kurią laisvosios rinkos ekonomikoje savo rankose turi vartotojai.
Moderniaisiais laikais pirmasis, kuris įvedė kainų maksimumą, buvo
Prancūzijos revoliucijos tėvas, karaliaus galabytojas, jakobinas M.Robespierre'as.
Kai patį M.Robespierre'ą vežė į giljotiną, paryžiečiai kažkodėl visai nedėkingai šaukė:
„Štai keliauja niekšas Maksimumas!“ Jakobinų kainų maksimumo įstatymas tvėrė ne ką
ilgiau už patį M.Robespierre'ą. Pamokanti istorija.
Bet mūsų valdžia, ypač geležinė prezidentė, juk daug protingesnė už
kažkokį karaliaus žudiką? Vieni mūsų išrinktieji mokėsi komandinės
ekonomikos Leningrade, kiti vietos partškoloje, o treti net pabandė
skaityti F.A. von Hayeką, todėl mūsiškiai ir nesiekia įvesti žemesnės už
savikainą pieno kainos. Mūsiškiai tik už „teisingas“ maisto produktų kainas!
Ką galėtume atsakyti? Pradžiai nueikite į bet kurį turgų ir paklauskite
česnakus pardavinėjančios ūkininkės, kas yra teisinga kaina. Kad geriau
suprastų, pasipiktinkite, kodėl česnako galvutė kainuoja net 2,5 lito?
„Nepatinka, nepirk“, atrėš. Ir gerai, jei dar visam turgui
stebint nepasukios piršto prie smilkinio, rodantį, ko vertas miesčionio meškiuko
protelis. Kaina buvo, yra ir bus dviejų žmonių - pardavėjo ir pirkėjo
- susitarimo reikalas, kurį ir taip dar veikia nederliaus (derliaus)
metai, rinkos dydis, krizės, karai ir, žinoma, valdžios įvesti mokesčiai.
Tarkim, paltį sūdytų lašinių turguje perki už 20 litų. Bet karo metais
už ją miestietis atiduodavo ir vestuvinį žiedą (brangų jam dvigubai), ir
briliantus arba naują kostiumą. Įsivaizduojate, koks tai antkainis! Jei lietuviškas
kiaules išguldytų infekcija ar 15 tautinių žaliųjų visai išstumtų kiaulių augintojus
į pamiškes, paltis lietuviškų lašinių pabrangtų beveik kaip karo metais. Ir brangsta.
Bet visais šiais ir kitais atvejais kaina bus teisinga tol, kol pirkėjas
lašinius perka, o pardavėjas sugeba juos parduoti. Kai įvyks priešingai, kaina mažės.
Visi kiti atvejai - tik nedoras valdžios vyrų ir moterų noras ant
svetimo lytinio organo nujoti į reitingų ir naujos kadencijos rojų.
Demagogija? O kaip teiksitės įvertinti situaciją, kai tauta, kurios tik
4 proc. pasitiki Seimu, staiga įtiki, jog net kalėjime už svetimų pinigų
pasisavinimą sėdėjęs konservatorius S.Stoma yra doresnis ir protingesnis už bet kurį
pilietį, nes teisingai kišasi į rinkos reikalus, ir jau nesvarbu, kad jis
apie ekonomiką raukia maždaug tiek, kiek buvę jo kalėjimo bendrai,
mokantys paimti tik tai, kas ne vietoje padėta?
Jei ir tai demagogija, štai jums oficialus skaičius, tiksliai
parodantis, kas užsiima demagogija. Kitąmet net 41 proc. nacionalinio
biudžeto pajamų valstybė nori gauti iš PVM! Tai net 12,8 proc. daugiau
nei šįmet! Aštuoni milijardai litų iš PVM!
Nuo kiekvienos parduotos supuvusios bulvės, morkos ir liesiausio pieno
butelio valdžia kasdien vien tik su PVM nugvelbia iš jūsų 21 proc. kainos dalį. Ir štai
šitas didžiausias jūsų pačių reketininkas pažada jums nustatyti teisingas kainas.
Jei taip, jei tikrai tikite tokia keista galimybe, tai ką tuomet jūs
pavadintume absurdu? Į ką esate panašūs? Į apakintą milžiną Ciklopą iš
Homero „Odisėjos“, kuris rėkia, jog akis jam išdūrė Niekas – kaip žinoma, tokiu
vardu milžinui buvo prisistatęs Odisėjas.
Žengdama intervencionizmo keliu, Lietuvos valdžia tik dar labiau
nuskurdins Lietuvą, pirmiausia ir taip silpną vidurinę klasę. Todėl,
kad kartą paragavus kišimosi nuodų, atsiranda priklausomybė.
Paaiškėjus, kad nei antkainių viešinimas, nei jų ribojimas neduoda
norimų rezultatų, kitas žingsnis – tik jau ne prieš savivaldos, o prieš Seimo rinkimus –
bus perdirbėjų antkainiai, o po to ateitų eilė ir ūkininkams. Galiausiai
pasiektume tašką, kur visas kainas, atlyginimus, palūkanų procentus nustatinės
tik valdžia – ta pati, kurios jūs taip vaikiškai nuoširdžiai jau seniai nekenčiate.
Kaip vadinama tokia santvarka? Teisingai, socializmas. Taip greit
pasiilgote tuščių parduotuvių lentynų ir „blato“ ieškant paprasčiausių
žieminių batų? Kai Dievas nori nubausti su protu susipykusį lietuvį,
Visagalis Marijos žemės gyventojui liepia žavėtis 50 metų jį žeminusių pavergėjų patyčiomis.