Lapkričio pradžia, Visi Šventieji, Vėlinės, žemę suimdavo pirmieji šalčio sąrėmiai, parkuose ir šalikelėse suversti lapai pasidarydavo tokie... tarsi mažų paukščiukų skeletai, barškantys, beveik stikliniai.
Gerdavom dvaro parke vyną, dažniausiai spirituotą, obuolių ar serbentų. Rašalą, kitaip tariant. Ruduo, nostalgiška medžių agonija, svaiginanti tamsa, vynas ir mes, visi šventieji, paaugliai, besidalinantys pažinimo vaisiais, nuodėmingu, nepakartojamu, neužmirštamu skoniu. Iš rytų, nuo bažnyčios kalno, silpnas vėjas atnešdavo žvakių kvapą.
Tūkstančiai, dešimtys tūkstančių žvakių. Paskui apsvaigę, laimingi vaikščiojom, sukinėjomės tarp žmonių. Paslaptys ir šešėliai, nesupaisysi, kurie gyvi, kurie mirę. Kažkodėl vykdavo tokios vaikštynės. Papuošę savo kapus, žmonės eidavo pagerbti kitų. Pagerbti arba paspoksot, kas ką sugalvojo. Puikybė mirusiųjų sąskaita, kieno pomirtinė sodyba gražiausia, kas atsikovojo iš amžinybės didesnį nago juodymą.
Būreliai giminaičių, delnais suėmę švytinčias artimųjų kaukoles, gerdavo tirštą lapkričio sutemų vyną.
Ir buvo tokia ekstazė susitikti mergaitę toje minioje, tarp kapų besistumdančių žmonių srautuose, tarsi netyčia prisiliesti, pamatyt akis, skruosto kontūrą žvakių šviesoj. Tą, su kuria norėtum dalintis viskuo, net utėlėmis. Jos nepakartojamas, beveik skausmingas grožis, lyg šventųjų paveikslų tęsinys, mirties karalijoje išgrynintas erotiškumas. Nekeista, kodėl Romeo ir Džuljeta tai darė kapinėse.
Jėzus Kristus, tiksliau, jo skulptūra, kurią neseniai čia minėjau, kabo kaip tik priešais sveikatingumo kompleksą. „Beauty and wellness“. Tuoj jam už nugaros reklamuojamos procedūros odai ir kitoms kūno dalims. Pusnuogės moterys nuotraukose, šiltos mielos putytės, praviros rausvos kriauklės... Kontrastas bergždžiam, sudžiūvusiam Atpirkėjo kūnui.
Nebloga idėja – Jėzaus išsekęs, kaulais styrantis kūnas kaip reklamos dalis: štai kas nutinka, kai žmogus neprižiūri savo kūno, kai atsainiai elgiasi su savo egzistencijos baze. Štai kas nutiko su Jo meilės artimui ideologija – ji virto meile savo kūnui. Kūnas arčiausiai mūsų, irgi tiesa.
Kartais pagalvoju, - ko taip prisiknisau prie vargšo Jėzaus. Ar mane kankina kompleksas, kad visą jaunystę jis buvo mano idealas, gėda, kad vaikystėje religiniai išgyvenimai buvo stipresni už erotinius, ar jis paprasčiausiai yra reikšmingas dvasinio gyvenimo, kuris pamažu miršta ir nyksta, simbolis? Tu atėjai mums trukdyti, sako Dostojevskio Didysis Inkvizitorius.
Dvi vienatvės, ieškojusios savo begalybės ribų... Kadangi čia nėra TV, klausausi radijo. Dažniausiai komercinės stoties „Radio Antenna“. Per dieną po penkis šimtus kartų nuskamba „Lady Gaga“ „Alejandro“, Melanie Fionos „Monday morning“ ir vietinės žvaigždės Christinos Sturmer „Wir leben den Moment“. Kartais, vakarais arba savaitgaliais įsiterpia kas nors iš roko klasikos... Tai buvo nelegali, begėdiška, nuodėminga meilė... „Love hurts“ tema. Kai tik išgirstu šią “Nazareth” atliekamą baladę, prisimenu ją. Kaltę ir gėlą, žinoma.
Beje, kai išgirstu Mozarto muziką, kažkodėl prisimenu musių nutupėtą VEFą, apsnūdusią sekmadienio popietę ir Lietuvos radijo transliuojamą klasikinės muzikos koncertą. Nieko nėra klaikiau, kaip klasikinė muzika blogos kokybės garsu.
„Nazareth“ baladė saldi, bet labai tinka girtiems atodūsiams, silpnumo akimirkoms. Saldi nuodėmė, uždraustas vaisius. Tai tebuvo dvi vienatvės, ieškojusios savo begalybės ribų... Meilė žeidžia, nors tai ir banalybė... Žeidžia ne banalybės, žeidžia tai, kad mes joms pasiduodame, imame jas laikyti savaime suprantamomis, nekenksmingomis, pataikaujame joms, sutampame su jomis, imame jų gėdytis, imame veidmainiauti, kad jos neegzistuoja – egzistencijos skaidrumą temdančios banalybės.
Daugybė meilės formų yra pragaištingos, - kiek kančių, kiek bergždžių lūkesčių. Ištikimybė. Cha. Kas yra ištikimybė – dar viena konvencija, apibrėžta sąvokų, dėl kurių taip pat susitarta. Toks keistas biznis, kone nešvankus sandėris, begėdiškas paktas – tu man, aš tau. O jeigu tu ne, tada ir aš ne. Iki ausų ginkluoti ispanų konkistadorai leisdavo priekyje savęs šventikus, giedančius lotyniškas ir ispaniškas šventas giesmes, o tai, kad čiabuviai nė velnio nesuprato ir nepuolė ant kelių, buvo laikoma nenoru atsiversti į tikrąjį tikėjimą. Aš tave myliu, o jeigu tu manęs nemyli, aš tave nužudysiu. Visiškai pateisinama priežastis žudymui. Meilė, kuri nužudo. Meilė, kuri pražudo.
Bergždžios žmonių pastangos. Išgelbėjo krūvą kalnakasių... O kas juos ten įkišo? Skurdas, kas gi daugiau. Šituos išgelbėjo, o tuo metų pražuvo tūkstančiai kitų: alkoholikų, narkomanų, moterų, nelegaliai dariusių abortus, šimtai vaikų mirė iš bado ir t.t.
Gelbėti reikia, žinoma, tai nuostabu atkovoti kiekvieną gyvybę, bet žmonės dabar visko nori labai greitai, labai tuojau pat. Visas pasaulis išmoko greito maisto restoranų logikos. Niekas nenori galvoti apie didelius darbus, nes jie bus nematomi, nebus ką rašyti, filmuoti – juk neparodysi gerai sutvarkytos švietimo sistemos, sveikos psichikos vaikų, normalių šeimų. Neįdomu, nėra intrigos, nėra kruvinų marškinių, svetimų apatinių...
Jie gyvena labai ankštai. Halštate. Iš vienos pusės ežeras, iš kitos - kalnų uolos. Taip ankštai, kad net numirėliams nėra vietos. Laikui bėgant buvo imtasi tokių priemonių. Jie ėmė iškasinėti palaikus. Po dešimties penkiolikos metų.
Laikydavo juos lauke, kol saulės ir mėnulio šviesa nubalindavo kaulus iki švytėjimo. Paskui išpiešdavo gėlėmis, kaukolės pasidabindavo tarsi karūnomis. Esą, jeigu kapą dabiname gėlėmis, tai ir kaukolės tebūna pasipuošusios.
Ant kaktų užrašydavo mirties datą. Ir dėdavo į lentynas, o į jų vietą laidodavo naujus numirėlius. Truputį šiurpus ciklas. Palaukia, kol suyra audiniai, o kaulus jau traukia lauk. Lyg kokia komposto duobė. Kadangi katalikybė neleidžia numirėlių deginti.
Turime ateit į Paskutinį Teismą visi su savo kaulais. Įdomu, kaip bus tiems, kurie turi protezų? O juk daugybė susirinks apskritai su pelenų dėžutėmis. Kas jas laikys, kas atneš prie Šviesos?
Įdomu ir tai, kad tiek laiko buvo laikytasi taisyklių, kurios dabar pasirodė labai abejotinos ar net juokingos. Kas gi yra mūsų taisyklės ir įstatymai, mūsų kodeksai ir mūsų įsipareigojimai, jeigu laikui bėgant jie taip lengvai pakeičiami, atšaukiami, anuliuojami...
O kiek gyvybių dėl to paaukojama, kiek Bažnyčia sudeginusi nelaimingųjų. Kiek kankinusi, išsityčiojusi, prakeikusi. Vien dėl to ta organizacija visą laiką su pašvinkusiu kvapeliu. Ir jau niekad jo neatsikratys.
Lietuvių noras parsivežti savo artimųjų kaulus iš Sibiro. Vienu metu visi tempė palaikus iš Šiaurės kaip anksčiau kauniečiai kailiukus.
Mada ar noras jausti savo fizinį ryšį su praeitimi, stovėti vienoje kaulų grandinėje?
Lietuviai stipriai įsikibę žemės.
Tai praeis.
Jau praeina.
Naujoji karta įsikibusi mobiliųjų telefonų. Ir tai visai kas kita. Per tris kartas žemės kvapas išnyksta visiškai. Ar metafizinis ryšys su žeme daro žmogų tvirtesnį, geresnį, ar jo jausmai dėl to ryšio būna kilnesni, pagrindiniai instinktai ne tokie pražūtingi? Nežinau. Niekas nežino. Net juoda migla virš Zalcburgo.
Perskaičiau dar vieną linksmą dalyką apie numirėlius... Žydų ortodoksai, pasirodo, išsiperka vietą Alyvų kalne... Kad Paskutiniojo Teismo dieną būtų arčiausiai Viešpaties. Žydai. Jie ir amžinybėje nori būti pirmi.
Praeinu pro Mozarto, Traklio namus muziejus ir niekas nekrusteli viduje. Man nepatinka fetišizmas. Nenoriu jų paliesti. Jų kaulų, jų kvapų, kūnų pėdsakų. Man patinka jų kūryba, o ne jie patys. Bet šiaip mums juk nepakanka kūrybos, tiesa.
Kaip nepakanka ir žinių apie seksą iš savo patirties. Norisi kitos patirties. Nes tai asmeniška, uždara. O norisi šiek tiek praverti užuolaidą, pasižiūrėti – ar tikrai ten viskas taip pat kaip ir pas mane? Ne, ne taip? Geriau!? Velniai griebtų, kaip šlykštu! O galima – dar???
Komunizmas ir kapitalizmas iš esmės beveik taip pat traktuoja žmogų. Kaip pigią darbo jėgą. Vienetas, ne asmenybė, sraigtelis, kuriuo lengva manipuliuot. Komunizmas šiuo atžvilgiu net sąžiningesnis – masė turi dirbti visų gerovei.
Kas iš to išeina, kitas dalykas. Kapitalizmas – masė turi dirbti saujelei. Nori nenori, gali tapti socialistu. Bet individualumas, savitumas, originalumas nereikalingas nei komunistams, nei kapitalistams. Skaitantys, mąstantys, apsišvietę žmonės – jais sunkiau manipuliuot. Galbūt dėl to iš televizijos ekranų į mus pilamos tokios srutos. Tokia paklausa. Sunku patikėt, kad tokia gausybė idiotų gyvena aplinkui. Juk nė vienas neprisipažintų, tiesa?
Akivaizdu, kad rinkos ekonomikos sąlygomis kultūra tėra tik formalumas. Kažkokio atavistinio ilgesio tenkinimas. Na, juk kažkada kažkas kalbėjo, kad žmogus ne tik galvijas, kad jam būdinga ir dvasinė prigimtis, tai reiktų kažkiek skirti... Bet ką tai reiškia pamažu mes patys imam nebesuprasti...
Ilgesnį laiką būdamas užsienyje, jaučiuosi labiau lietuvis. Ir ne dėlto, kad man seilės tekėtų galvojant apie tėvynę. Nostalgija ir panašus mėšlas. Ne. Tiesiog kitokioje, neįprastoje aplinkoje mano lietuvybė yra visiškai originalus dalykas. Mano kalba, istorija, papročiai, įpročiai – visa tai unikalu. Ir tą unikalumą užsienyje pajunti, išgyveni, būni jo apimtas. Namuose tai pajusti sunkiau, nes originalumas ir unikalumas jau turi reikštis kitom formom – jau pereina į visiškai asmenybinį, kūrybinį lygmenį.
Moso gatvėje pora dienų gulėjo voverės gaišena. Eidamas pro ją jausdavau nenumaldomą sunkumą. Ir ne dėl to, kad ji labai dvoktų, ar mane trikdytų gendančio kūno kvapas. Ilgai nesupratau. Jau vėliau, kai gaišena dingo, vis tiek pro tą vietą eidamas jausdavau duobę savo egzistencijoje.
Tik paskui supratau: armija, kad ji prasmegtų. Kotbuso pušyne, buvusios „Totenkopf“ brigados teritorijoje buvo daug voveraičių. Anglams jos primena žiurkes ir nešvarą, man – kariuomenės absurdą. Tokie nekalti gyvūnėliai – o tokias šlykščias asociacijas sukelia.
Kai rašiau eilėraštį, kuriame moters krūtys lyginamos su voveraitėmis, visos papildomos konotacijos atsitraukė – erotika, gyvybinis instinktas buvo stipresnis. Ir nebus mirties karalijos, - šaukė man girtas Dylanas Thomas pro traškančius laiko lapus. Nemyžk į batą, Dylanai, bus.
Šiandien ant Vienuolių kalno... dievaži, lapai čežėjo lyg būtų gyvi. Praeitis, kuri visada šalia, ir kuri visada, visiems laikams mirusi. Rudi mažyčių dinozaurų skeletai, barškantys iš paskos – viskas, ką matai atsisukęs.