Per pastaruosius 20 metų Lenkija į Lietuvą žvelgė su sentimentais, padėjo įstoti į NATO, jos lėktuvai saugo Lietuvos ir kitų Baltijos šalių oro erdvę, Lenkija kovojo dėl eventualių planų parengimo nuo galimo Rusijos įsiveržimo į Lietuvą.
Tačiau, kadangi lietuviai, anot lenkų diplomatų, yra nesukalbami, jie neskatins skubinti energetinio tilto iš Lietuvos per Lenkiją tiesimo, jie neparems Lietuvos siekio tapti atsigaunančio Veimaro trikampio, kuriam, be Lenkijos, priklauso Vokietija ir Prancūzija, kuriamų karinių pajėgų dalimi. Ir tai tik pradžia tylių sankcijų, kurias Lietuvai numato lenkai.
Savo nusivylimą Vilniumi jau ne pirmą kartą viešai pademonstravo ir Lenkijos užsienio reikalų ministras Radovanas Sikorskis, asmeniškai priėmęs Lietuvos lenkų sąjungos pirmininką M.Mickevičių Varšuvoje ir po susitikimo pareiškęs, kad Lietuvos valdžia nekelia pasitikėjimo, kiekvienai Lenkijos vyriausybei žadėdama išspręsti lenkų pavardžių rašybos klausimą.
Tai, kad Lenkijos užsienio reikalų ministerija sąmoningai, matyt, ir su paties ministro žinia paviešino informaciją apie nesutarimus su Lietuva bei galimas sankcijas jai, rodo iš tikrųjų didelį Lenkijos valdžios nepasitenkinimą ir santykių atšalimą. Tai gali reikšti, kad dabartinė Lenkijos valdžia jau nesitiki su dabartine Lietuvos valdžia susitarti dėl lenkų pavardžių rašybos ir dėl lengvatų jų naftos perdirbimo bendrovei „Orlen“ Lietuvoje.
Tai gali reikšti, kad ši kompanija pasitrauks iš Lietuvos rinkos, o „Mažeikių nafta“ bus parduota Rusijai.
Kita vertus, kol Lenkijos ir Lietuvos santykius gadino tik lenkų pavardžių rašybos Lietuvoje klausimai, matyt, dėl strateginių tikslų Lenkijos politikai per daug nesutarimų į viešumą nekėlė. Tačiau kai vienai didžiausių Lenkijos naftos perdirbimo įmonių ėmė Lietuvoje nesisekti, jos lobistai galimai kur kas stipriau paveikė lenkų politikus nei būdavo iki šiol.
Taip pat nereikėtų pamiršti, kad Lenkijoje vis labiau įsibėgėja rinkimų kampanija, o ministras yra vienas iš valdančios partijos narių. Lenkijoje atlikta apklausa rodo, kad net 64 proc. lenkų norėtų griežtesnės savo valdžios pozicijos ir dėl lenkiškų pavardžių rašybos, ir dėl „Orlen“ „Mažeikių naftos“ atžvilgiu, nes „Vilnius argumentų negirdi“.
Lietuvos ir Lenkijos santykių paaštrėjimas yra nenaudingas Lietuvai, kuri Lenkiją ji yra įvardinusi strateginiu savo partneriu. Kiek mes strategiškai svarbūs Lenkijai, jau kitas klausimas. Bet tikrai ne tiek, kiek mums svarbi Lenkija.
Santykių pablogėjimas su Lenkija gali atsiliepti ir dvišaliams ekonominiams bei politiniams santykiams, taip pat – gerokai susilpninti Lietuvos pozicijas ES, kur lenkų balsas kur kas geriau girdimas nei lietuvių. Tuo labiau, kad Europos Parlamento pirmininku yra buvęs Lenkijos premjeras, o lenkų parlamentarų bei jų Briuselio biurokratų įtaka tiesiog nesulyginama su Lietuvos.
Ar tikrai Lietuvos valstybė kažką laimės į savo rašybą neįsileisdami „w“ ir neleisdami lenkiškai savo pavardžių rašyti lenkais save laikančiai bendruomenei? Ar tokiu būdu mes neatstumiame dalies savo šalies piliečių, kalbančių lenkiškai, negiliname prarajos tarp Lietuvos piliečių lietuvių ir Lietuvos piliečių lenkų?
Užuot daugiau diskutavę su Vilniaus lenkų bendruomene, kartu spręsdami čia gyvenančių ir lietuvių, ir lenkų interesus, mes čia gyvenantiems žmonėms aktualius klausimus paliekame likimo valiai. Dėl to didėja savivalė dėl lenkiškų užrašų, lietuviškų mokyklų – jos diskriminuojamos ir tampa savotiškos kovos tarp vietinės ir centrinės valdžios įkaitais. Ar Lietuvos valstybei atsižvelgiant į visų pusių interesus nebūtų naudingiau šiuos klausimus išspręsti civilizuotai?
Kokią Lietuva turi naudą nespręsdama problemų, o jas vilkindama? Kur čia yra Lietuvos interesas? Ar tampame dėl to didesniais lietuviais? Ar dėl to, kad po lietuvišku užrašu atsirastų lenkiškas, nukentėtų Lietuvos ir lietuvių tautos prestižas? Manau, tikrai ne. Iš to net galime turėti naudos, pavyzdžiui, išmokti kitos kalbos, o kartu – geriau pažinti savo kaimyną.
Kažkada keliaudami po Rumuniją įvažiavome į Transilvaniją ir pakelėse pamatėme užrašus dviem kalbomis. Šalia rumuniško užrašo – ir užrašas vengriškai. Taip padaryta todėl, kad Transilvanijoje gyvena didelė vengrų bendruomenė – ji sudaro 6,6 proc. visų šalies gyventojų. Rumunai, dar prieš įstodami į ES, tokiu būdu rodė savo europietiškumą ir pagarbą tautinei mažumai.
Prancūzijos provincija Elzasas, kur dauguma gyventojų save laiko elzasiečiais ir kalba alemanų kalba, ne kartą keitė šeimininkus. Romanus – germanai, germanus – prancūzai, prancūzus – vokiečiai ir vėl prancūzai. Kiekvienas nugalėtojas įvesdavo ne tik savo tvarką, bet ir savo kalbą. Tačiau dabar, kai vokiečiai su prancūzais yra ir strateginiai partneriai, ir vieni svarbiausių ES narių, Elzaso sostinės Strasbūro senamiestyje gatvių pavadinimus galima pamatyti dviem kalbomis – prancūzų ir vokiečių.
Dar vienas pavyzdys – nė vienoje šveicarų valstybinėje kalboje, o jų yra keturios – vokiečių, prancūzų, italų ir retoromanų, nėra raidės „č“. Tačiau kai dirbau Šveicarijoje, kieme, kur namo gyventojų pavardėmis buvo pažymėtos automobilio stovėjimo vietos, lentelėje mano pavardė buvo pažymėta taisyklinga lietuvių kalba, neignoruojant ir raidės „č“.
Tai padarė namo šeimininkai, pasirašę su manimi buto nuomos sutartį, net visai mano neprašyti. Nes jie paprasčiausiai gerbė kiekvieną namo gyventoją, kiekvieną klientą ir jo tapatybę. Tai maloniai stebino ir mane patį, ir kiekvieną lietuvį, atvykusį į svečius.
Gal ir mums laikas nustoti bijoti visko, kas nelietuviška. Juk jau nesame visiškas kaimas, kur svetimi, atėję į šokius, būtinai turi būti sumušti vietinių bernų.