Į Lietuvą paskutinių gastrolių atvykstančios „a-ha“ grupės siela M.Furuholmenas: “Mes - lyg pora, kuri bandė gelbėti santuoką, bet tai nepavyko” (nuotraukos)

Į paskutines gastroles išvykusi garsi norvegų grupė „a-ha“ prieš atsisveikindama visiems laikams aplankys ir Vilnių - „Siemens“ arenoje koncertuos lapkričio 2 dieną. Belgams, kaip ir daugelio kitų šalių publikai, grupė jau pasakė „sudie“. Prieš koncertą Briuselyje „a-ha“ klavišininkas Magne Furuholmenas davė išskirtinį interviu „TV antenai“.

***

Prie „Forest National“ arenos Briuselyje vėsų spalio vakarą „a-ha“ dainos bumbsėjo ir iš besirenkančių žiūrovų ausinių, ir iš pigius užkandžius siūlančių azijiečių maisto kioskų.

Arena, kurioje kas keletą dienų koncertuoja ryškios užsienio žvaigždės, trumpam tapo „a-ha“ šermenų sale. Paskutinį sykį pasidžiaugti ketvirtį amžiaus džiuginusia muzika rinkosi ir jau žilstelėję romantikai, ir jiems į vaikus tinkantys jaunuoliai.

Kultūringos popmuzikos meistrais dažnai pavadinami „a-ha“, regis, prašovė tik su suvenyrų prigrūstu prekybos stendu, kurio pardavėjos krapštė nosį, viena ausimi bandydamos sugaudyti iš salės sklindančius garsus.

„Pakabučiai, marškinėliai, „iPhone“ dėklai su grupės atvaizdu? Mes - ne Britney Spears gerbėjai, kad pirktume tokius žaislus. Mes „a-ha“ mylime dėl muzikos“, - prunkštelėjo skeptiškai prekes nužvelgęs pusamžis belgas.

Reikia labai pasitikėti savimi, kad vieną svarbiausių ginklų panaudotum jau pačioje koncerto pradžioje.

Tačiau pirmąsias vietas „topuose“ skynusia daina „The Sun Always Shines On TV“ koncertą pradėjusi grupė tokių kulkų savo arsenale turi daug.

Milžiniškų, prabangių rūmų menės įspūdį sudariusių ekranų fone dainininko Morteno Harketo, klavišininko M.Furuholmeno ir gitaristo Paulo Waaktaaro-Savoy trijulė dvi valandas publiką prie žemės lenkė viena už kitą populiaresnėmis dainomis.

Skambant „The Blood That Moves The Body“ ekranuose pasipylė kraujo kūneliai. Lyg prie laužo jaukiai akustinėmis gitaromis sugrota „Crying In The Rain“. Kiču dvelkiantis milžiniško pistoleto atvaizdas, priderintas prie filmui apie Džeimsą Bondą skirto kūrinio „The Living Daylights“, - džiaugtis ir graudintis vertusios akimirkos be atvangos keitė viena kitą.

Nesvarbu, ar esi „a-ha“ muzikos gerbėjas, ar išoriškai visiškai nesenstantį dainininką M.Harketą slapta įsimylėjusi moteris, ar šiaip panorai prasiblaškyti po darbo dienos - šios grupės muzikos spektaklis vargu ar gali nuvilti.

„Šiandien matomės paskutinį sykį. Bet esame čia ne tam, kad liūdėtume. Tik norime kartu su jumis atšvęsti 25 nuostabius kartu praleistus metus“, - garsų žiūrovų „Ne!“ švelniai nutildė M.Furuholmenas.

Popmuzikos džentelmenų trijulės pernai spalį paskelbtas sprendimas vykti į paskutines gastroles sukėlė gerbėjų ašaras, pyktį, didžiąją dalį jų tiesiog suglumino.

Mat prieš 25 metus daina „Take On Me“ išgarsėję, vėliau ne vieną karjeros duobę patyrę muzikantai nusprendė atsisveikinti, kai sulaukia itin daug dėmesio ir komplimentų.

Tiek, kad šių gastrolių metu nebesileidžia į kalbas su žurnalistais - esą reklamos nebereikia, visų dominančių atsakymų galima ieškoti jų dainose. Arba tikėti gandais, jog muzikantai per ketvirtį amžiaus priėjo tašką, kai nebenori ne tik kalbėtis, bet ir vienas į kitą žiūrėti.

Į Briuselį vykau vis dar negavęs tvirto atsakymo, kad kuris nors iš „a-ha“ narių sutiks kalbėtis. Užkulisiuose laukiant, kol grupė baigs repetuoti, muzikantų atstovė spaudai atrodė kiek sutrikusi. Nors, žengdama piešiniais ant sienų išmargintais prišnerkštais arenos koridoriais, juos linksmai vadino „didžiausiu Briuselio tualetu“.

Tačiau netrukus sugrįžo ir pranešė, kad klavišininkas ir daugumos grupės dainų autorius M.Furuholmenas mielai paskirs pokalbiui dešimt minučių.

Tik dešimt? Kad pabandytum išsiaiškinti, kodėl milijonus gerbėjų pakerėjusi grupė vis dėlto trenkia durimis? „Taip, dešimt.“

Į kambarį įžengęs M.Furuholmenas buvo sukalbamesnis. Skvarbaus žvilgsnio muzikantas, kuris koncerto Vilniuje išvakarėse švęs 48-ąjį gimtadienį, atsainiai mostelėjo aplink jį zujantiems asistentams, klausinėjantiems, ką jis norėtų valgyti vakarienei.

Kalbėjomės pusvalandį. Pagalvojau, jog puiku, kad kiti „a-ha“ nariai buvo teisūs, M.Furuholmeną vadindami „klaikiai nedisciplinuotu“.

„Džiaugiamės, kad galėsime atvykti į Lietuvą. Juk nebuvome jūsų šalyje jau aštuonerius metus. Visiems neįtiksi - italai, airiai, australai pyksta, kad neaplankysime jų, paskutinįsyk išvykę koncertuoti. Bet yra kaip yra“, - skėstelėjo rankomis Magne.

„a-ha“ paskutinės gastrolės pavadintos „Ending On A High Note“ - „Baigiame aukšta nata“. Gruodžio pradžioje Osle įvyks paskutiniai grupės koncertai. Ir M.Furuholmenas įsitikinęs, kad net ir tą vakarą nepasigailės sprendimo „a-ha“ muziką palikti istorijai.

***

- Ką veiks kiti, nežinau. Spėju, kad kurį laiką tiesiog bandysime apsiprasti su nauja situacija ir leisime sau pabūti bedarbiais.

O aš turiu keletą projektų, kuriems dabar galėsiu skirti daugiau laiko. Pavyzdžiui, kuriu vaizdo instaliacijas, groju grupėje „Apparatjik“ (kartu su itin populiarios britų grupės „Coldplay“ bosininku Guy Berrymanu ir danų grupės „Mew“ vokalistu Jonasu Bjerre. - Red. past.).

Turiu nemažai planų 2011-iesiems. Turėsiu parengti vaizdo instaliacijas dideliems renginiams Berlyne ir galbūt Maskvoje. Gal kursiu muziką, gal filmus, gal įrašinėsiu albumus su kitais ar vienas - kas žino?

Kiekvienas mūsų yra išleidęs solinių įrašų. Mano solinis albumas buvo parduotas kelių tūkstančių egzempliorių tiražu - šimtus kartų mažiau nei „a-ha“. Bet tie, kurie jį nusipirko, aistringai mėgsta tas dainas. Ir to man pakanka.

Žinoma, viskas bus kitaip nei dabar. Nebebus tokių intensyvių gastrolių ir armijos žmonių, kurie mumis rūpinasi ir prižiūri. Kai baigsis „a-ha“, bus dalykų, kurių labai pasiilgsiu. Bet ir tokių, kurių nesinorės prisiminti.

- Pastaruosius 10-15 metų šioje grupėje ne tik groju, bet ir dirbu jos vadybininkų komandoje. Planavimas, strateginiai sprendimai dėl sutarčių su įrašų leidėjais, gastrolėmis, kiek miestų aplankyti, kiek prožektorių reikia pasirodymui prestižinėje Londono salėje „Royal Albert Hall“ - visu tuo man teko užsiimti.

Būti „a-ha“ nariu - lyg važiuoti gerai sutepta mašina. Ją kurti - iš dalies smagu. Puikiai sutariu su visais žmonėmis, kurie mums dirba. Todėl jų pasiilgsiu.

Kita vertus, pernelyg lengva priprasti prie tokio gyvenimo. Jei esi populiarus, tavo kūryba leidžia uždirbti pakankamai pinigų, kiekvienam darbui samdai žmones, kurie viską paduoda ant lėkštutės. Kai nustosi jiems mokėti, jie eis dirbti kitur. Taip bus ir su „a-ha“. Manau, kad tai - sveika ir mums, ir jiems.

- Visi trys sutinkame, kad turėjome pakankamai problemų. Mūsų atvejis - trys labai stiprūs, užsispyrę žmonės vienoje grupėje. Nėra vieno lyderio, grupės variklio, kuris viską galėtų pakreipti jam tinkama linkme. Kartais tai sukuria labai sunkias situacijas.

Be to, „a-ha“ gyvuoja 25 metus, o pažįstami esame dar seniau. Nedaug yra muzikantų, kurie kartu praleido vaikystę, paauglystę ir didelę dalį suaugusiųjų gyvenimo.

Man vis labiau patinka tikras komandinis darbas - kai visi vieni kitus gerbia ir nesiožiuoja, jeigu reikalai klostosi ne taip, kaip norisi. Todėl man mielesnis bendradarbiavimas su žmonėmis, kurie yra lankstesni.

Kai subyra santuoka, nėra vieno kalto - tiesiog tarp tų žmonių kažkas nutiko, gal jie nustojo vienas kitu rūpintis. Arba vienas jų pamatė, kad santykiai - ne tokie gražūs, kokius jis įsivaizdavo.

Mūsų atvejį palyginčiau su pora, kuri bandė gelbėti santuoką, bet tai nepavyko. Ir tada visi suprato, kad skyrybos - geriausia išeitis. Ne tik dėl pačios poros, bet ir dėl jos vaikų.

- Taip būna kiekvieną vakarą. Kai pajunti tą neįtikėtiną meilės bangą, sklindančią nuo žiūrovų, - jautiesi dėkingas, labai tai brangini. Manau, artėjanti pabaiga mus privertė suprasti, kaip tai nuostabu, suvokti, jog tuo negalėsime mėgautis amžinai.

Tačiau nesigailiu sprendimo - dėl daugybės priežasčių. Kiekviena grupė - lyg nuolat besiriejanti, nesusikalbanti šeima. Nežinau nė vienos grupės, kurioje būtų kitaip, nors paprastai apie tai nekalbama.

Juk yra be proto sunku nuolat kovoti, ginčytis, kuris muzikantas labiau prisidėjo prie grupės istorijos kūrimo, kodėl vienas narys uždirba daugiau nei kitas.

Populiarumas visada sukelia tokius ginčus. Manau, kad mes dar neblogai su tomis problemomis tvarkomės - nė vienas „a-ha“ narys nėra narkomanas ar reabilitacijos klinikoje gulėjęs alkoholikas.

Du iš mūsų (Magne ir Paulas. - Red.) iki šiol yra susituokę su tomis pačiomis moterimis, kurias sutiko prieš išgarsėdami, o tai - retas reiškinys tarp muzikantų.

Turime puikią istoriją - reikia ja džiaugtis. Aš bijojau, kad jei grosime dar penkerius metus, pradėsime bendrauti negražiai ir išsiskirsime nedraugiškai. O dabar viskas puiku - grupės skambesys geresnis nei bet kada anksčiau, įrašai parduodami puikiai, jų vertinimai spaudoje - nuostabūs.

- Tiesa, bet manau, kad kuo daugiau jų turėtų pasielgti kaip mes. Kai kurios grupės sugeba pasenti oriai. O kitais atvejais tiesiog praranda klausytojus, nes visiems atsibosta. Aš geriau išeisiu iš vakarėlio tada, kai visi juoksis, nes ką tik papasakojau linksmiausią anekdotą. O ne būsiu išmestas, nes padauginau gėrimų ir visus „užknisau“.

- Bičiuli, Yoko - fantastiška menininkė. Nors ji japonė, o aš norvegas, didžiuosiuosi, jei mane su ja lyginsite. Beje, su ja sykį kalbėjausi telefonu, tai buvo nerealus jausmas. Ir porą sykių esu ją susitikęs - menininkų vakarėliuose. Bet čia - kita istorija.

Vienintelis mano „nuopelnas“ - kad pirmas blaiviai supratau, jog dabar yra geriausias metas skirtis. Per pastarąjį dešimtmetį visi trys retsykiais prabildavome, kad „a-ha“ istorija negali tęstis amžinai. Dabar, kai grupės populiarumas vėl išaugo, - puiki proga išeiti su trenksmu, o ne apgailėtinu cyptelėjimu.

Bet tai buvo demokratiškas grupės sprendimas. Aš negąsdinau, kad pasitrauksiu ir nebegrosiu. Tiesiog visi pritarė - laikas mesti rūkyti, nes geriausios kokybės cigarą jau surūkėme. Be to, rūkymas sukelia vėžį.

- Geras, aš į tai neatkreipiau dėmesio (juokiasi). Ne, tai neatspindi padėties grupėje. Visi trys drugeliai turėjo lėkti į skirtingas puses.

- Manau, mūsų sukaupta patirtis ir suvokimas turėtų būti panaudoti kažkam daugiau nei mūsų pačių malonumui. Šįmet surengėme jaunų Norvegijos atlikėjų konkursą ir laimėtojams paskyrėme 4 milijonus Norvegijos kronų (apie 1,7 milijono litų).

Mintis - savo jau pasiekėme, reikia padėti karjeros siekti ir kitiems. Manau, politikai, verslininkai turėtų kuo daugiau dėmesio ir lėšų investuoti į kultūrą.

Kai karjeros pradžioje išvykome gyventi į Londoną, Norvegijoje niekas netikėjo „a-ha“ ateitimi. Mus pastūmėjo, lėšų ir galimybių suteikė britų ir amerikiečių įrašų leidyklos. Būtų nuostabu, kad gimtoji šalis rimtai padėtų savo menininkams prasimušti. Kitaip šiais laikais dainininkams lieka tik vienas variantas - Eurovizija.

Norėčiau padėti to siekti. Jei dėl to reikės tapti kokio politiko patarėju - tebūnie. Tačiau neturiu ambicijų būti ministru ar parlamento nariu. Aš - menininkas, kūrėjas, o ne politikas.

- Tai - ne sarkazmas. Aš tiesiog nebūtinai manau, kad tos liaupsės - pagrįstos. Bet, žinoma, yra didelė garbė, kai tave giria kolegos. Kai po keleto metų pertraukos sugrįžome į sceną 2000-aisiais, mus staiga daug kas pradėjo mėgti, nors iki buvome laikomi labai nemadinga grupe.

Bene daugiausia gražių žodžių apie mus yra išsakiusi garsi grupė „Coldplay“, netrūksta ir tokių muzikantų, kurių komplimentai stebina, nes jų kūryba visai nepanaši į mūsų.

Tai - dar viena puiki priežastis viską baigti. Visų įtikinti, kad „a-ha“ yra puiki grupė, nepavyks, jau seniai nebesistengiu to pasiekti. Bet daug žmonių mus pripažino ir vertina, tarp jų ir daug jaunesnės kartos muzikantų.

Tris dešimtmečius mūsų muzika surasdavo atgarsį. Net ir dabar į koncertus ateina paauglių, kurie tik pirmąsyk išgirdo ir pamėgo „a-ha“ muziką. Tai - daugiau, nei galėjome tikėtis.

- Per 25 metus niekada, nė sykio, nemiegojau su gerbėja. Nors galimybių netrūko. Žinoma, galiu kalbėti tik už save (juokiasi).

Gerbėjos dažniausiai gerbia mūsų privatumą. O kai moterys norėdavo ko nors daugiau, visada susimąstydavau, kad iš tiesų jos domisi manimi ne kaip vyru, o kaip „a-ha“ dalimi. Juk jos net nežino, koks aš žmogus, pažįsta mane tik iš mano parašytų dainų.

Gerai, pasitaikydavo atvejų, kai gerbėjos įsivaizduodavo, jog viena ar kita daina parašyta būtent apie jas. Tai, žinoma, netiesa.

- Žinoma, jutau. Kai patinki gražiai, protingai moteriai, jautiesi gerai. Bet aš labai gražią, protingą moterį turiu namie. Nenorėjau rizikuoti stipriu ryšiu su ja dėl kelių minučių fizinio malonumo (juokiasi).

- Ne, labiau didžiuojuosi savo vaikais (Magne turi du sūnus: 20-metį Thomą Vincentą ir 17-metį Filipą Clemensą. - Red.), tai geriausias mano nuveiktas darbas. Tačiau labai didžiuojuosi ir tuo, ką padarė „a-ha“ - liūdžiu, kai žmonės kartais nesupranta tų laimėjimų dydžio. Bet laikui bėgant visi tai supras.

- Bet juk aš jau grojau tokio dydžio miniai. Netrūksta muzikantų, kuriems tokio mąsto pripažinimas yra lyg narkotikas ar maniakiškas sekso potraukis.

Populiarumas, sėkmė - pavojinga, tai gali nužudyti sielą. Daugelis populiarių žmonių virsta šikniais. Visi nori būti mėgstami, žinomi. Aš - taip pat. Bet nereikia pamiršti, populiarumas - privilegija, o ne teisė.

- Kaip grupė, kurios didžiausias tikslas buvo dainomis priversti atsistoti plaukus ant kaklo. Kai muzika tave perkelia į kitą pasaulį, kone paveikia fiziškai, padeda pajusti ypatingą ryšį su kūrėju - tai labai stipru.

Žinoma, mes stengėmės, kad mūsų dainos būtų ir lengvai įsimenamos. Kartais pasisekdavo, kartais - ne. Bet niekada nekūrėme muzikos tik tam, kad ji būtų populiari, gerai parduodama.

Visada buvome ištikimi muzikai, kuria tikėjome, kuri mus jaudino, vadinasi, galėjo sujaudinti ir kitus. Jei apie mus galvos taip, o ne kaip apie grupę, kuri sukūrė tą pieštą vaizdo klipą „Take On Me“ - valio. Nors tas klipas irgi buvo geras (juokiasi).

* „a-ha“ išgarsinusios dainos „Take On Me“ klipas, kuriame išradingai panaudota animacija, 1986-aisiais laimėjo šešis MTV apdovanojimus. Jis laikomas vienu geriausių visų laikų vaizdo klipų.

* Grupės įrašai parduoti daugiau nei 60 milijonų egzempliorių tiražu - pagal šį rodiklį „a-ha“ Skandinavijoje nusileidžia tik legendiniam kvartetui ABBA.

* 1991-aisiais grupė Rio de Žaneiro stadione „Maracana“ koncertavo 196 tūkstančiams bilietus nusipirkusių žiūrovų. Tai - pasaulio rekordas (daugiau publikos susirinko tik į koncertus, kurie buvo nemokami).

* M.Furuholmeno tėvas, džiazo muzikantas, žuvo lėktuvo katastrofoje, kai berniukui buvo penkeri. Neįtikėtinas sutapimas - šį įvykį savo akimis matė būsimasis „a-ha“ dainininkas M.Harketas, su kuriuo M.Furuholmenas susipažino po 13 metų.

* Grupė du sykius koncertavo Nobelio taikos premijos įteikimo ceremonijoje. Dar du kartus joje atskirai pasirodė M.Harketas.

* M.Harketas 1996-aisiais buvo vienas „Eurovizijos“ konkurso vedėjų. Jis taip pat vaidino dviejuose filmuose.

* 51-erių M.Harketas yra susilaukęs penkių vaikų su trimis moterimis. Dabartinė dainininko partnerė - jo asistentė Inez Andersson, su kuria užpernai jis susilaukė dukters Karmen Poppy.

* 49-erių P.Waaktaaras-Savoy gyvena Niujorke. Su žmona Lauren yra įkūręs grupę „Savoy“, išleidusią penkis populiarumo sulaukusius albumus. Pora augina 11 metų sūnų, kurio vardas - True Augustas (liet. - Tikras Rugpjūtis).

* „Euroviziją“ pernai laimėjęs Alexanderis Rybakas, dar būdamas paauglys, grojo keliuose soliniuose M.Harketo koncertuose.

* M.Furuholmeno meno instaliacijos rodytos prestižinėse Londono ir Oslo galerijose. 2001-aisiais jam buvo patikėta sukurti Norvegijos pašto ženklą.

* Grupės daina „Shapes That Go Together“ buvo 1994-aisiais Norvegijoje vykusių žiemos parolimpinių, o „Foot Of The Mountain“ - 2009-aisiais Berlyne surengto pasaulio lengvosios atletikos čempionato himnas.

* Bilietai į paskutinį „a-ha“ koncertą, Oslo „Spektrum“ arenoje vyksiantį gruodžio 4 dieną, buvo parduoti per vieną dieną.