Lietuvybės šaknis surado po daugelio dešimtmečių

Šį spalį Joyce į Lietuvą atskrido jau antrą kartą. Pirmą kartą mūsų šalyje ji lankėsi pernai ir Vilniaus valstybiniame archyve bandė surasti žinių apie giminaičius lietuvius.

Kad jų turėtų būti, Joyce buvo girdėjusi iš savo senelio Aleksandro Rūkštelės, kuris į JAV emigravo dar 1898 metais. Senelis pasakojo, jog, jam ir 3 seserims išplaukus už Atlanto, gimtinėje liko brolis Kazimieras Rūkštelė.

Joyce ketino Lietuvoje surasti senelio brolio vaikaičius ir provaikaičius.

Pernykščiai bandymai archyve rasti medžiagos buvo nevaisingi. Amerikietė ieškojo Kauno apskrityje gyvenusių Rūkštelių, nes šio miesto pavadinimas buvo įstrigęs iš senelių pasakojimų.

Iš archyvarų gavusi patvirtinimą, jog Rūkštelių nei Kaune, nei rajone nerasta, Joyce nenuleido rankų. Ji padavė skelbimus į įvairius dienraščius, prašydama atsišaukti žmones, ką nors žinančius apie minėtą giminę.

Kad amerikietė galėtų susitikti su giminaičiais, prisidėjo ir „Panevėžio ryto“ dienraštis.

Laikraštyje išspausdinus tekstą apie ieškomus amerikiečių giminaičius, niekas neatsiliepė. Ir tai suprantama. Sovietmečiu suaugusieji net savo vaikams nepasakodavo apie giminaičius užsienyje, nes tai grėsė dideliais nemalonumais.

Taip ir galėjo nutrūkti žinių srautas tarp kelių vienos giminės kartų.

Tada redakcija kreipėsi į Valstybinį istorijos archyvą su užklausimu, ar Rūkštelės negyveno Panevėžio apskrityje, ir gavo atsakymą, jog tokia giminė buvo įsikūrusi Velžio apylinkėse. Šio Panevėžio priemiesčio pavadinimą senuose dokumentuose rado ir amerikiečiai.

Deja, senųjų giminės trobesių Velžyje nebebuvo likę, sodybos vietą žymėjo tik senutėliai medžiai. Pabendravus su aplinkiniais gyventojais, paaiškėjo, kad Kazimiero Rūkštelės palikuonių yra ne vienas, keli iš jų gyvena Panevėžyje arba jo apylinkėse. Visi jie tvirtino giminių JAV tikrai neturintys ir nieko apie juos nežinantys.

Džiugi žinia nuskriejo į Floridą pas Joyce. Moteris nedvejodama ryžosi dar kartą skristi į Lietuvą, ji labai troško susitikti su niekad nematytais giminaičiais.

Pagal archyvo dokumentus nustačius, kad Aleksandro ir Kazimiero Rūkštelių tėvas yra tas pats, nekilo abejonių, jog po daugelio dešimtmečių giminės pagaliau surado vieni kitus.

Su Joyce susitikome vienoje iš Panevėžio kavinių. Plačios šypsenos ir gera nuotaika žiburiuojančių akių simpatiška moteris nė iš tolo neatrodė įkopusi į septintą dešimtį.

Kol kas Joyce lietuviškai nekalba, tad ją visur lydi vertėja. Viešnagės metu ji mokėsi tarti „ačiū“, jau buvo įsidėmėjusi ir pas giminaičius girdėtą „gera bobutė“.

Joyce gyvena Floridoje, vieno didžiausių JAV miestų Džeksonvilio kurortinėje zonoje, prie pat vandenyno kranto.

Ieškoti giminių Lietuvoje ją paskatino noras užbaigti geneologinį medį. Pradėjusi jį sudarinėti Joyce pasigedo žinių apie Amerikoje atsidūrusių protėvių šaknis.

Joyce pase įrašyta, kad ji yra amerikietė, tačiau mergautinė pavardė liudija apie lietuvišką kilmę.

Pirmasis lietuviškomis šaknimis domėtis pradėjo jos brolis Polas. Jis internetu susipažino su moterimi, vėliau Joyce tapusia vertėja. Albina Augūnienė Joyce lydėjo abiejų viešnagių metu.

Apie tai, kokia yra senelių kadaise palikta šalis, Joyce šeimos namuose beveik nebuvo kalbama. Jos tėvas Alfonsas gimė Amerikoje, vedė iš savo šalies emigravusią suomę.

Tėvai tarpusavyje kalbėdavosi tik angliškai, tačiau kai tėvas nueidavo pas senelius, prašnekdavo lietuviškai. Apie paliktą gimtinę senelis anūkei yra šiek tiek pasakojęs, tačiau Joyce tėvas niekad nematyta Lietuva visai nesidomėjo.

Senelis Aleksandras su pirmąja lietuvių emigrantų banga į JAV, Konektikuto valstiją, iš pradžių atplaukė vienas. Padirbėjo ten 7 metus, sukaupė pinigų ir išplaukė į Lietuvą parsivežti ten paliktos mylimos merginos Antaninos.

Kartu su Antanina jie Brukline išsilaipino 1898 metais ir tuojau pat susituokė. Iš ūkininkų kilęs Aleksandras netoli Bruklino nusipirko žemių ir ėmėsi gyvulininkystės. Šeimoje užaugo 8 vaikai.

Joyce tėvas Alfonsas irgi nenutolo nuo žemės ūkio. Sukūręs šeimą šalia tėvų ūkio užveisė šparagų laukus. Joyce pasakojo, kad iki pat mokyklos baigimo ji, sesuo ir du broliai po pamokų plušdavo laukuose, ravėdavo, kaupdavo ir padėdavo nuimti derlių.

Baigusi mokyklą Joyce įstojo į kolegiją studijuoti elektronikos. Ją baigusi mergina įsidarbino pagal specialybę telekome, buvo aukštos įtampos linijų elektrikė.

Moterų, kurios laipiotų stulpais ir atliktų aukštuminius darbus, net Amerikoje buvo vos viena kita. Joyce profesija buvo pavojinga, darbas sunkus, bet gerai apmokamas. Sulaukusi 49 metų, ji jau išėjo į pensiją.

Dirbdama Joyce ištisai turėjo kilotis iš vienos vietos į kitą, dirbdavo ten, kur siųsdavo kompanija. Taip ji išmaišė visą Ameriką, pagyveno įvairiose valstijoje. Bekeliaudama suprato, kad apsistoti norėtų Floridoje, kur visad šilta.

Dar dirbdama telekome, kurortiniame Džeksonvilio rajone, daugiaaukščiame name, įsigijo 9 kambarių apartamentus. Nors tuokart tebevažinėjo dirbti toli nuo Floridos, gyveno nuomojamuose būstuose, bet vandenyno pakrantės miestą jau vadino savo namais.

Joyce ištekėjo už anglo, susilaukė dukters Katerinos. Dabar jau turi ir anūkę Sidney.

Skrisdama į Lietuvą Joyce pasiėmė nešiojamąjį kompiuterį, kad kasdien galėtų bendrauti su Amerikoje gyvenančia plačia ir draugiška gimine. Moteris pažadėjo jiems perpasakoti kiekvieną susitikimą, siųsti nuotraukas.

Kitąmet moteris rengiasi atvykti į Lietuvą su daugiau giminaičių.

Panevėžyje Joyce pasitiko senelio brolio proanūkė 45 metų Jolanta Rūkštelytė.

Keistas sutapimas, bet jos ir Joyce bruožai labai panašūs. Nė viena iš amerikietės pusseserių, kurios jau yra bebaigiančios aštuntą dešimtį, išorinio panašumo su viešnia neturi.

Viešėdama pas pusseseres Joyce išragavo visokių lietuviškų valgių. Pirmą kartą gyvenime ji skanavo cepelinų. Užsienietei labiausiai patiko silkė su džiovintais baravykais.

Giminaičiai amerikonei užkūrė lietuvišką pirtį. Sėdėdama karščiu tvoskiančioje rąstinėje pirtelėje viešnia jautėsi puikiai. Paklausta, ar ne per karšta, ji pajuokavo, kad vasarą Floridoje oras būna panašus.

Pirties malonumai Joyce nenustebino, bet veltinės kepurės, kurias dėvi pirtininkai, ją tiesiog pakerėjo. Tų kepurių užsienietė pripirko visą kalną dovanoms.

Apsilankiusi pas giminaitę 2 kambarių bute ir išgirdusi, kad čia užaugo keli vaikai, viešnia neįstengė suprasti, kaip šeima galėjo sutilpti tokiame mažame plote.

Lietuvės moterys ją stebino ir darbštumu. Kalbėdama su garbaus amžiaus pusseserėmis ir jų dukromis bei marčiomis, Joyce vis klausė, kokių jos turi pomėgių, ką savo malonumui veikia po darbo.

Giminaitės aiškino, kad po darbo skuba į daržus, kasa, sėja, ravi, vėliau daržo gėrybes konservuoja, važiuoja į miškus uogauti ir grybauti, verda uogienes, ruošia atsargas žiemai.

Kai Joyce pirmą kartą atskrido į Lietuvą, apsistojo Vilniuje. Tada vertėja ir gidė jai papasakojo mūsų šalies istoriją nuo to momento, kai josios senelis emigravo.

Joyce apstulbino žinios apie pokario laikus, masinius trėmimus, komunistinės santvarkos laikotarpį. Tokių istorijos žinių nei JAV mokykloje, nei koledže niekas nesuteikė.

Kol buvo gyvas senelis, jis domėjosi, kas dedasi paliktoje tėvynėje. Smalsaujančiai anūkei senelis sakydavo, jog tai, kas vyksta Lietuvoje, yra baisu ir ten jokiais būdais nevalia kišti nosies.

Joyce savo šaknų ieškojo ne tik Lietuvoje. Prieš tai ji kelis kartus keliavo į Suomiją, iš kur kilusi mama, surado giminę, susipažino ir užmezgė santykius.

Į Suomiją ji buvo nuskraidinusi ir savo mamą.

Tėvui parodyti Lietuvos ji nebegalės, nes šio nebėra gyvo.

Kai Joyce ėmė aktyviai domėtis protėviais, tie patys dalykai parūpo ir jos dukrai Katerinai. Šiuo metu ji domisi savo iš Anglijos kilusio tėvo geneologija.