Nauja Tėvynės sąjungos narių savikritikoje yra tai, jog nebetikima , jog
kitas partijos vadovas galėtų pakeisti situaciją iš esmės.
Netikėjimo priežastis paprasta - Tėvynės sąjungos nariai ir rėmėjai
nebesupranta, kokias dešiniosioms partijoms būdingas vertybes puoselėja
Tėvynės sąjungos faktiniai vadovai. Tapatybės problema aštri visoms
partijoms, bet Tėvynės sąjungai ji ryškiausia.
Ryškiausia dešinės partija išgyvena partinę krizę, ir ji yra susijusi ne
su bloga vadyba ar netinkamai organizuotais viešaisiais ryšiais. Tai
idėjų ir pažiūrų problema.
Premjerui A.Kubiliui priekaištaujama, kad jis mažai bendrauja su
visuomene, tinkamai nepaaiškina priimtų sprendimų. Mano manymu,
Vyriausybės vadovas elgiasi sąžiningai, nes apie partijos poziciją
kasdienio valstybės gyvenimo klausimais jis nieko negali pasakyti.
Konservatoriai viešai liudija, kad partijoje nevyksta diskusijos nei
strateginiais, nei vidaus politikos klausimais, politikos formavime
menkai dalyvauja krikščionys demokratai, partija gyvena atskiromis
grupėmis, kur vidaus sąmokslas yra vis dažniau girdimi žodžiai.
Apleido konservatoriai ir savo tvirtovę - užsienio politiką. Daug
nesklandumų galima pateisinti sudėtinga ekonomine ir politine situacija
ir asmeninėmis A.Kubiliaus savybėmis, tinkamomis išlaikyti pusiausvyrą
ir rimtį, tačiau išlenda ir seniai nešalintos ydos.
Tėvynės sąjungos tapatybės problema nekilo vakar. Beveik prieš
dvidešimt metų besikurianti Tėvynės sąjunga savo programos pamatu
pasirinko konservatizmą ir labai greitai praktikoje jo atsisakė.
Klasikinį liberalizmą ir konservatizmą mėginęs derinti A.Abišala užleido
vietą kitiems politikams, kurie manė, kad net jų šalininkai nesupras
konservatizmo idėjų ir, neatsižvelgus į realią visuomenės situaciją,
partiją ištiks centristų likimas.
Ką reiškia „žvelgti plačiau“ nebuvo aišku, nes tauta tuo pat metu ir
kritikavo sovietinę santvarką ir nenorėjo naikinti kolchozų.
Šizofrenišką visuomenės situaciją geriausiai perprato socialdemokratai,
kurie pergudravo populistiniais šūkiais besiremiančius konservatorius,
todėl ir išbuvo valdžioje 15 metų.
Kol Tėvynės sąjunga dar žavėjosi konservatizmo idėjomis, ji teisingai ir
įžvalgiai ketino remti stambųjį verslą bei visus, kas tik uždirba
pinigų ir sudaro realias sąlygas vykdyti socialines programas.
Privati nuosavybė ano meto konservatoriams buvo šventas dalykas. Aiškus
buvo ir jų požiūris į šeimą, Bažnyčią, kultūrinį paveldą. Todėl
gausėjantys mažesni ir didesni verslininkai visi buvo pasiryžę remti
konservatorius.
Bet ir čia socialdemokratai, sėkmingai dalyvavę privatizacijoje, aplenkė
konservatorius. Kai Tėvynės sąjunga su krikščionimis dmeokratais 1996
m. vėl atėjo į valdžią, didžioji privatizacija jau buvo pasibaigusi, o
visi svarbūs nepolitiniai postai užimti.
Pastaroji aplinkybė ypač nervino ir tebenervina konservatorius. Postai,
o ne naujos idėjos krizės akivaizdoje (kurių daugumą vis tiek diktuoja
Briuselis) tapo politinės kovos taikiniu.
Tad neatsitiktinai dar prieš rinkimus pradėta kalbėti apie valstybės
užvaldymą, apraizgymą. Tam tikslui net sugalvotas „valstybininkų“
mitas. Nepaykanta verslui plito, jo atstovus, apskritai turtingesnius
žmones rusišku pavyzdžiu pradėta vadinti oligarchais.
Bet kuri valstybė didžiuotųsi tokiu nacionaliniu dariniu kaip LEO LT,
bet konservatoriai, pasikinkę beraštę minią, projektą sunaikino. Kitais
žodžiais tariant, net nepradėję valdyti šalies, konservatoriai ėmė
pjauti šaką, ant kurios sėdėjo ir sėdi visų laikų ir šalių dešinieji.
Tačiau rinkėjų nesugraudino konservatorių pamokslai turtingiesiems. Jie
ir be politologų pagalbos žinodami, kas istoriškai yra dešinieji,
nusprendė, kad socialines problemas vis tiek, nors ir ne be nuodėmių,
geriausiai sprendžia kairieji. Tą ir rodo dabartinės apklausos.
Nežinau, ar susiskaldžiusios ir savo rėmėjus nepailstamai barstančios
Tėvynės sąjungos laukia eilinis ar neeilinis pralaimėjimas. Tačiau visi
žino, kad pralaimėdama dešinė visada radikalizuojasi. Ir kyla tai ne iš
vyresnės, šalta ir karšta patyrusios kartos.
Todėl jau dabar nesunku numatyti, kas kituose Seimo rinkimuose dengsis
dešiniųjų vardu. Tai venckienės, kedistinių brolijų politiniai
globėjai, politikieriai, nusistatę prieš „w“, žydus, čigonus,
imigrantus. Pirmą kartą į Seimo kėdę atsisės murzininkų atstovas.
Šią apgailėtiną tendenciją galima būtų laikyti šalutiniu pasiligojusios
politinės sistemos reiškiniu, jei panašūs procesai nevyktų ir Rusijoje.
Sutapimų seniai atsiskyrusiose visuomenės vis daugiau.
Nebūtina tai įvardyti kaip Kremliaus politiką, tai „liaudies“
povandeninės srovės, kurios „naujojo fašizmo“ pavidalu jau rangosi po ne
vienos nepriklausomybę nuo Maskvos atgavusių valstybių pamatais. Kol
kas tai reiškiasi, dengiantis tariamomis „tradicinėmis vertybėmis“,
skleidžiant nusivylimą demokratija ir pakantumą laikant silpnumo
požymiu.
Vėl atgyja sovietinė frazeologija, panieka svetimai Vakarams ir tai
labai atvirai ir aiškiai išsakė Seimo nariai K.Uoka ir P.Gražulis.
Tėvynės sąjunga kaip Sąjūdžio idėjų tęsėja visada buvo siejama su
demokratijos gynimu ir stiprinimu. Tačiau nei gatvinių demaršų prieš
teisėsaugą, nei demokratines normas pažeidžiančio nario atžvilgiu
partija aiškiai nepasisakė ir, nepatenkinus generalinio prokuroro
prašymo dėl teisinės neliečiamybės panaikinimo dviem parlamentarams,
netgi pateisino.
Negi vieninteliais demokratinių vertybių gynėjais liks socialdemokratai?
Sunku vadinti normalia dešine partija organizaciją, kur po vienu stogu
telpa ES šalininkai ir priešininkai, ir nacionalistai, ir ekstremistai.
Politinės dešinės šalininkų, nors ir nepriskiriančių savęs konkrečiai
partijai, Lietuvoje yra daug. Jie nebijo žodžio „verslininkas“ ir
nežaidžia sąvokomis „laukinis“ ar „prijaukintas“ kapitalizmas.
Tradicines vertybes jie perėmė iš tėvų ir senelių, todėl nemano, kad
kasdien apie jas reikia priminti. Jie nenori nieko bendro turėti nei su
nacionalizmu, nei su ekstremistiniais judėjimais. Iki šiol, net
girdėdami ir matydami dešiniųjų atstovus Seime nusišnekančius, ar
važiuojančius į lankas, vis tiek už juos balsuodavo.
Dabar vis dažniau pasigirsta abejonių, ar verta kolapsuojantį ir savo
viduje nesusitvarkantį dešinės projektą remti toliau. Pasigirsta balsų,
jog reikia kurti naują, dešinės interesus atstovaujančią organizaciją.