Klusnumas tikėjimo akte yra Dievo patirties pagrindinis veiksnys. Kaip mus moko apaštalinis tikėjimas – tikėti ir suklusti yra tas pats. Taigi suklusimas ir iš čia kylantis klusnumas yra pats tikėjimo akto turinys. Suklūstama ir paklūstama Save sielai atskleidžiančiam Dievui.
Šiais laikais tikėjimo aktas dažnai yra tapatinamas su patirtimi. Tikima, kad tikėjimo aktas yra išimtinai tik patirties aktas. Bėda ta, kad tik patirties lūkesčiu gyvame tikėjime nebelieka esminio Dievo patirtį įgalinančio veiksnio – paklusnumo.
Žinia, šiuolaikiniam žmogui patirtis yra itin svarbi; tuo tarpu paklusti – atgrasu.
Šiuolaikinė kultūra moko „išsilaisvinimo“ ir kartu neigia paklusnumo teisingam autoritetui dorybę. Tačiau paklauskime: ką ši moderni kultūra mus kviečia išlaisvinti? Nuo ko aistringai ir moderniai išsilaisvinama šiais laikais?
Šiuolaikiškos „laisvės“ apologetai teigia, kad saviraiška yra vienintelis žmogaus prigimties atsiskleidimo kelias. „Būti savimi“ reiškia rinktis viską, ką tu nori pasirinkti. Įdomu, kad tokia tiesa apie žmogaus prigimtį besivadovaujantis individas galų gale įkalina save dusinančioje vienatvėje. Jis suklūsta ir paklūsta tik savo paties „vidaus “ - aistrų, impulsų, norų - diktatui. Paradoksalu, šiuolaikiškas įsigalinimas užsibaigia ribotos saviraiškos kalėjime ... savo brangiame ir išpuoselėtame „viduje“.
Bet kas yra tas „vidus“? Kokia yra užsisklendusio individualumo vertė? Juk akivaizdu: „aš“ esu ribotas; ir tai, ką aš savyje tenkinu, tėra mano paties ribotumo išraiška.
Tad jeigu tikintis žmogus gyvena įsijungęs savyje „laisvą“ ir „nepriklausomą“ nuo autoriteto kanalą, panašiu būdu jis suvoks ir tikėjimo aktą – kaip vieną iš saviraiškos patirčių ... laisvą ir nepriklausomą nuo apaštalinio tikėjimo turinio, t.y. nuo paties Dievo. Tokiame paklusnumo neturinčio „tikėjimo“ akte išsikreipia ir pati Dievo samprata. Čia Dievas siejamas ne su šventumu, ne su siekiamybe. Atvirkščiai, iš Dievo laukiama, kad Jis taptų begalinės žmogaus saviraiškos priemone. Ir taip begalinio žmogaus rūpesčio savimi centre žmogaus ribotumas, ne begalinis Dievas.
Bet gal tai ir yra Tiesa? Ar Dievas nėra skirtas žmogui ... kad žmogui būtų gerai. Juk Dievas ir įsikūnijo, kad žmogus būtų išganytas, taigi, pasiektų amžinąją palaimą!
Taip, tai yra tiesa. Tačiau, pažvelkime, kaip mes sprendžiame savo laimės rūpestį. Kaip žmonės ir tikintys. Ar žmogiškos rūpesčio savimi centre yra Dievas? Mano saviraiška yra mano, ne jo ar ano, ir ... ne Dievo. Tai tuomet ir klausiame: kas yra iš Dievo?
Tikėjimas yra Dievo dovana, kurios dėka žmogus yra įgalinamas ne užsisklęsti savyje, bet, atvirkščiai, pranokti save. Tai reiškia pranokti žmogiškojo „aš“ laimę, pasiekti mūsų prigimtį pranokstančią palaimą – Aukščiausios Būties ir kartu Mylinčio Asmens prigimties artumą.
Tikėjimas be suklusimo ir paklusnumo Apaštalinės tradicijos autoritetui verčia Dievo vardą žmogaus ribotumo įrankiu. Sužmogintame tikėjimo akte vyrauja ne Dievo dovanojama amžinybė, ir net ne visuotinybę atveriantis protas; bet jausmingumas, kuris užsklendžia žmogų patirčių ribotume.
Jeigu liaunas tikėjimo dovana neugdoma protu ir valia, jis ilgainiui sunyksta. Jausmų plotmėje patiriamas Dievas anksčiau ar vėliau yra išmetamas kaip nepraktiška ir „realiame“ pasaulyje nereikalinga patirtis.
Beje, tai yra šių laikų jaunimo ir jaunimą Dievo vardu linksminančių „ugdytojų“ problema.