Užsukęs į knygyną, nejučiom paklausi savęs: kiek dar likę Lietuvos ekranuose kiek dažniau pasirodančių ar pasirodžiusių žmonių, kurie nebūtų išspausdinę savo biografijos, gyvenimo istorijos ar „atviro“ pasakojimo? Populiariosios įžymybės ne vien dalyvauja, reiškiasi, rodosi, bet ir pasakoja apie save arba pasakojamos jų istorijos. Nemažiau įdomus reiškinys yra politikų įsiliejimas į žvaigždžių gretas. Veikiausiai nereikės ilgai laukti, kad knygynuose pamatytum pasakojimus ir apie juos. Ar tai paaiškintina vien tuo, kad politikai nori pigaus populiarumo? Veikiausiai yra kiek kitaip: populiariajai kultūrai reikia politikos. Būtent kultūra perima politinės elgsenos ir raiškos modelius. Tai baigia galutinai sugriauti jos savitumą, misiją, jai iš po kojų išmuša kūrybą, o kūrėjas tampa politiko parodija.
Kada visa tai prasidėjo? Sunku ginčytis, kad kur kitur, o ne Auksinių svogūnų įteikimo renginyje, pradėtame rengti nuo šio tūkstantmečio pradžios, kai politikai vienąsyk staiga uždainavo, o ministras Uspaskich ant scenos pasirodė drauge su jį „Dviračio šou“ vaidinusiu personažu, kurio atlikėjui neužilgo buvo lemta tapti kultūros ministru. „„Auksiniai svogūnai“ – vienintelis šansas metuose pamatyti Lietuvos įžymybes iš arti ir patikrinti jų humoro jausmą. Visus metus jie šaipėsi iš mūsų, o balandžio pirmąją mes pasišaipysim iš jų“, – skelbiama viename reklaminiame anonse. Pasišaipyti iš politikų yra sveika ir net veikiausiai tai yra demokratinio gyvenimo dalis. Tačiau simptomiškiausias yra politikų įsitraukimas į šią akciją, – ne atsiimant nominacijas, o vaidinant jiems primestus ar su jais siejamus personažus. Politikoje tapo populiaru užsidėti masinei kultūrai patrauklią kaukę bei liautis būti „rimtu“ ir atsakomybę jaučiančiu politiku. Būtent Auksiniai svogūnai paskatino peržengti ribą, kai politikos ir kultūros (kalbama apie „populiariąją kultūrą“) laukai persipynė ir prasidėjo populiariosios kultūros raiškos erozija. Populiarioji kultūra galutinai tapo dalyku, dėl kurio ir už kurį balsuoja, kurį anoniminė liaudis su telefonu rankose gali pašalinti iš akiračio ar jį priimti.
O kaip elgiasi populiarieji kultūros veikėjai? Jie stengiasi išlikti kuo labiau ir kuo ilgiau matomi. Jie tarsi kovoja prieš demokratinėje tvarkoje neišvengiamą periodišką veidų ar kaukių kaitą scenoje. Knygynuose pastaruoju metu pasipylusiose biografijose turime galimybę su žmonėmis susipažinti iš arčiau: čia išpažįstama, intymiai pasakojama, per kraštus liejasi jausmai ar atskleidžiamos pačios vidujiškiausios jų kertelės.
Nebūtina klausti, ar esama tas knygas skaitančiųjų. Aišku, kad jas skaito ne mažiau žmonių nei poezijos knygas. Juolab kad pasitaiko, jog jos gana patraukliai parašytos: “Vilija Lobačiuvienė: Raganos istorija”, “Radži: Likimas nepajėgė manęs nuskriausti”, “Jurijus Smoriginas: Tarp Šančių ir Paryžiaus”, “Esu, kokia esu: Birutė Dambrauskaitė” ir galiausiai “Akiplėša, arba Tas ir kitas Arūnas Valinskas”.
Klaidingai manytume, kad tai yra autobiografijos. Nieko panašaus. Tai knygos-pasakojimai, parašyti daugiau ar mažiau profesionalių žurnalistų ar rašytojų. Kultūros lauko personažai pristatomi kaip tikrieji šių dienų herojai, patrauklūs ir geranoriški, nors ir turintys trūkumų (bet juk tai žmogiška). Jiems tarsi tereikia įsiregistruoti tam tikruose sąrašuose, ir į rinkimus (politinius ar kultūrinius) atėjusi liaudis seks jų pėdomis. Kiek esama žmonių, kurie iš pirmo sakinio neatpažintų, apie ką kalbama: „Nevengiantis daug ir sunkiai dirbti, beprotiškai kūrybingas, atkaklus, užsispyręs, geraširdis, mylintis ir šmaikštaujantis – viso to dėka, ryžas (kaip nebijo pats savęs pavadinti) berniokas iš Kauno darbininkų rajono nukeliavo iki pat Paryžiaus“. Paklauskime savęs, apie kurį politiką galėtume pasakyti ką nors panašaus? Populiarioje kultūroje vis labiau įsigali joje veikiančios asmenybės, o ne kūryba ar pati populiarioji kultūra. Tai yra dar vienas požymis, kad kultūra Lietuvoje politizuojasi. Juk asmenybės, jų savybės, vertybės ir savybės pirmiausia yra svarbios politikoje. Kultūroje jos apskritai neturėtų rūpėti ir dominuoti.
Paminėtose biografijose nesama nieko išskirtinio ar didingo. Ten aptiksime istorijas, panašias į kiekvieno iš mūsų: sėkmės ir nesėkmės, asmeninės tragedijos, gyvenimo iššūkiai ir mėginimai juos sėkmingai ar nesėkmingai įveikti. Pasakojamos pačios banaliausios istorijos apie pačius banaliausius išgyvenimus ir įvykius. Tai toli gražu neprimena pasakojimų apie herojiškas gyvenimo istorijas kurio nors iš Romos cezarių, didžiųjų Europos ar pasaulio hierarchų, iškilių politinių veikėjų. Biografijos visiškai nepretenduoja atskleisti jokio išsiskiriančio iš kitų, tai yra „ne-demokratinio“ personažo. Jei norėtume pasiaiškinti, kodėl kultūros personažai nori ir sutinka, kad pasakojimai apie juos taptų atviri, visuotinai prieinami, veikiausiai priartėtume prie kurio nors psichoanalitinio paaiškinimo. Galbūt tai atskleistume kaip dabartinės civilizacijos susvetimėjimo ir žmogaus vienišumo išgyvenimą, skatinantį šitaip ieškoti ryšio su kitais žmonėmis.
Tačiau jei kalbame apie kultūrą, kaip tik ir turinčią išreikšti žmonių jausenas ir išgyvenimus, tai ji turi tam tinkamų priemonių. Veikiausiai ryškiausias šiuolaikinės vakarietiškos populiariosios kultūros personažas yra dainininkė Lady Gaga. Jos pasakojamos istorijos yra vienatvės ir susvetimėjimo su žmonėmis ir savo prigimtimi istorijos. Vienas iš įvaizdžio apžvalgininkų net jos visur demonstruojamą seksualumą yra pavadinęs nuerotintu.
Lady Gaga vaizdo klipuose ir dainose pasirodo kaip personažas, kuris vadovaujasi vien instinktais, tačiau drauge yra vedamas didelio ilgesio. Jis sunaikina visus, kurie užmezga ar gali užmegzti bent kiek asmeniškesnius ryšius. Vienąkart ji išnuodija visą kavinę, kitąkart – neša ant padėklo mylimojo širdį, trečiasis epizodas baigiasi ją matant greta sudeginto mylimojo ar meilužio. Visur, kur ji pasisuka, sėja mirtį, nes kiti žmonės šiam vienišam padarui tampa kliūtimis keliaujant per pasaulį ir nenuilstamai ieškant išsivadavimo iš vienišumo: “I want your ugly/ I want your disease/ I want your everything/ As long as it’s free”.
Maža to, dainininkės personažas nuo scenos nužengė į realų pasaulį, kuriame žmonės paprastai nusimeta kaukes. Paskutinis atlikėjos pasirodymas MTV apdovanojimuose apsirengus su iš jautienos pasiūta (ar pagaminta) suknele ją vėl išskyrė iš visų kitų ir atskyrė nuo besirinkusios, įprastai apsirengusios visuomenės. Personažas iš „klipų“ persikėlė į realų gyvenimą, iš dainų neįmanomybės persikėlė į čia ir dabar, tikrą laiką ir erdvę. Drauge jis liko „anapus“ kasdienybės, neprijaukintas ir nenuspėjamas.
Dainininkės kuriamas personažas šokiruoja, tačiau drauge niekas neabejoja, kad jis gimęs iš autentiškos kūrybos. Neatsitiktinai pastaruoju metu užsimezgė diskusija apie tai, ar „stilius“ yra sukurtas originaliai, ar nuplagijuotas. Tokį įvaizdžio kūrinį galima pavadinti didžia kūryba, net jei ką nors ir piktintų mėginimai popkultūrą sieti su kūryba, juo labiau – tokią popkultūrą, kuri tarsi propaguoja nusikalstamumą, seksualumą bei nuo pradžios iki galo panirusi mirties vaizdiniuose.
Lady Gaga gimė popkultūros pasaulyje ir jame lieka. Ji įsikūnija kaip personažas, nuo jo visiškai atribodama asmeninę biografiją. O ši, kiek ją yra iššniukštinėję žurnalistai, yra visiškai banali, tokia pat kaip ir visos kitos: nuo mažų dienų grojo, mokėsi katalikiškoje mokykloje, baigė universitetą. Ją visiškai užgožia Lady Gaga personažas.
Niekas nerinktų Lady Gaga į parlamentą. Turbūt nė nešautų tokia mintis. Nerinktų ir Stefani Joanne Angelina’os Germanotta’os, – tokia yra tikroji dainininkės pavardė. Ten, kur esama tikros kūrybos, nelieka vietos į politinius panašiems pasirinkimams ar perspektyvai. Tačiau nelieka abejonių, kad kurios nors politinės partijos sąrašo dvidešimtuką ar net dešimtuką tikrai papuoštų Jurijus Smoriginas, Larisa Kalpokaitė ar Žydrūnas Savickas (ak taip, jis jau puošė...).
Lietuviškuose popkultūros personažuose (įskaitant ir įvairių profesijų žmones, įžengiančius į popkultūros sceną) neslypi jokios ribinės patirtys ar dramos, nieko, kas galėtų užminti apie šį tą daugiau nei jie patys. Jie neturi paslapties, jų kaukės nėra autentiškos, tad už jų nėra ko tikėtis rasti kūrybą. Scena ar ekranas pagal apibrėžimą atskiria vaidintoją ar dainuotoją nuo auditorijos, nuo visuomenės. Tačiau subiografinant kultūrinius veikėjus ši riba nutrinama, taip pat išnyksta ir kūrybai būtina laisvė bei buvimo „anapus“ pajauta.
Lietuviškos populiariosios „žvaigždės“ deklaruoja visišką priklausomybę nuo žiūrovo užgaidų. Šokių konkurso poros gyvena nuo balsavimo iki balsavimo ir tikrai nenori „iškristi“. Jos ieško įvairiausių būdų pasibelsti į žiūrovų širdis, kad sulauktų jų „palaikymo“. Šokėjų vertintojai, kurie taip pat tampa šou proceso dalimi, stengiasi kuo labiau išsiskirti publikos akyse ir yra matomesni už pačius šokėjus.
Žiūrovo įsileidimas taip giliai į (populiariąją) kultūrą ją griauna, nes ji tampa žiūrovų įgeidžių grimasa ir praranda tikrą kūrybos matmenį. Nenuostabu, kad šokių projektuose taip puikiai jaučiasi Seimo nariai. Politikai yra įpratę gyventi nuo rinkimų iki rinkimų. Jie turi stengtis tapti rinkėjams mieli ir patrauklūs, paskatinti juos „pasirinkti“ ir balsuoti būtent už šį, o ne kitą personažą.
Rinkėjų, esamų ar būsimų, auditorija Lietuvoje jau yra persipynusi su kultūros vartotojų auditorija. Tampa nebeįmanoma atskirti, kur esama politinio ar kultūrinio veikimo. Kultūra Lietuvoje tapo politizuota, tačiau ne banaliąja sovietine prasme, kai visas kultūrinis ir kūrybinis veikimas buvo pajungtas tam tikrai ideologijai, kurią reikėjo diegti į žmonių sielas, jausmus ir protus. Lietuvoje kultūra politizavosi absoliučiai demokratiniu būdu, kūrėjo santykį su kultūros „vartotoju“ konstruodama kaip politiko ir jo rinkėjo santykį.
Tačiau politikos logika negailestinga. Kas prisimena vardus ar pavardes žmonių, dalyvavusių pirmuosiuose šou, net dainų akademijose ar realybės šou? Jie šiandien niekam neįdomūs, jie nepaliko jokio gilesnio įspaudo kieno nors mintyse ar jausmuose, nebent savo pačių. Jie išgyveno savo šlovės minutes ir užleido vietą kitiems. Deja, jau kurį laiką matomos, populiariosios kultūros laukas skursta ir tuštėja, o jame pasirodę personažai geidžia bent dviejų minučių žmogiškos šlovės, dėl jos aukodami kūrybą, laisvę ir pretenzijas į tai, ko neaprėpia žmogaus biografija.