Šeimos psichologas J.Juulas: „Mes turime liautis auklėti savo vaikus“

Perskaitę ją suprasite, iš kur jų atsiranda ir kaip jas spręsti. Daugybė tėvų susiduria su tais pačiais sunkumais, tačiau visi tėvai nori viena: suprasti ir mylėti savo vaikus net ir tuomet, kai jie – konfliktiški, problemiški, erzinantys paaugliai. Jesperą Juulą kalbina vokiečių žurnalistė Doris Kraus.

- Nes ši tema tampa vis aktualesnė ir svarbesnė. Mūsų visuomenė jaučiasi bejėgė prieš jaunimą. Ateina metas kažką daryti. Žiniasklaidoje skelbiama, kad jaunimas yra mūsų didžiausia problema. Pirmiausia tai – netiesa. Antra, taip mes iššaukiame prievartą ir neapykantą. O kai įvyksta kas nors bloga, kaltas vėl lieka jaunimas. Tai – užburtas ratas.

- Kai buvau jaunas, buvo seksas, narkotikai ir rokenrolas. Alkoholis buvo laikomas pavojingu. Taip mums buvo sakoma. Žinoma, visa tai mes išbandėme. Šiandien aplinka yra neabejotinai pavojingesnė. Vienais metais problema yra alkoholis, kitais – žiniasklaida. Mes visą laiką kalbame tik apie tai, kaip galima būtų apsaugoti jaunimą.

Apie tai, kaip ir kiek tėvai turėtų kontroliuoti jaunimą. Tačiau visais laikais buvo 6-8 procentai pažeidžiamų vaikų, kurie nuo paauglystės būdavo rizikos zonoje dėl alkoholio, narkotikų, sekso ar priklausomybės nuo pirkinių. Šiandien tėvai savo vaikams sako: „Mes jus išauklėjome, suteikėme išsilavinimą, jūs viską priėmėte, tačiau mes nepatenkinti tuo, kas iš jūsų išėjo. Dabar mes jus auklėsime ir bausime.“

Tai morališkai neįmanoma. Su tuo nesutiktų nė viena visuomenės grupė. Tiesiog stebuklas, kad jaunimas neina į gatves ginkluotas.

- Tačiau žiniasklaida niekuomet neparodo – o gal negali, – kad perauklėjimo programos niekuomet nėra sėkmingos. Po dviejų metų 90 procentų jaunimo vėl grįžta ten, iš kur atėjo. Politikai irgi nesiūlo išeities. Visą laiką girdime: „Visa tai siaubinga“. Atrodo, lyg visuomenė regresuotų. Per pastaruosius 20 metų mes daugiau ar mažiau greitai įsisavinome naujas žinias apie mažus vaikus. Mūsų samprata apie suaugusiuosius per pastaruosius 40 metų visiškai pasikeitė, naudojame visiškai kitą terminologiją. Tačiau dviem grupėms niekas nepasikeitė – jaunimui ir seniems žmonėms. Mes darome lygiai tas pačias klaidas, mes nieko nepasimokėme iš savo patirties.

- Būtų juokinga, jei nebūtų taip baisu. Visi tie pražilę, patyrę, daugiau ar mažiau išmintingi vyrai stovi ir drebina kinkas. Jie nenori kalbėti su jaunimu. Jeigu visuomenė taip elgiasi su vaikais, kaip galima laukti pagarbos? Tačiau daugiau nei 90 procentų vaikų ir jaunimo su mumis elgiasi pagarbiai, bet apie tai garsiai nekalbama.

- Tačiau iš suaugusiųjų jie irgi negauna daug vertybių. Austrijoje kas šešios sekundės suaugęs vyras internete ieško pornografijos. O mes aimanuojame, kad jaunimas neturi jokių vertybių? Europoje vaikai ir jaunimas beveik nebeturi teigiamų pavyzdžių. Pop ir roko muzikos žvaigždės turi daugybę problemų su narkotikais ir alkoholiu, daugelis pabuvoję reabilitacijos klinikose. Sportininkai vartoja dopingą, verslininkai apgaudinėja.

Politikai kasdien meluoja, mes net nesitikime, kad jie kada nors pasakys tiesą. Bažnyčia prarado savo moralinį autoritetą. Galime tik tikėtis, kad tėvai taps jiems pavyzdžiu. Tačiau jeigu jie, kaip dažnai būna, drauge su politikais yra nusistatę prieš jaunimą, tada ir iš to nieko neišeis.

- Jie ir gyvena kitoje planetoje. Aš jau sakiau, ankstyva seksualizacija prasidėjo sulig mūsų karta, mes buvome pirmtakai. Vaikai gimė jau pasikeitusiame pasaulyje. Tačiau vaikai neturi istorijos. Jie nežino, kad kažkada buvo kitaip. Ir mes nieko negalime padaryti. Tam, kad ką nors pakeistume, mums reikia naujo vaidmens, naujo priėjimo. Mes turime liautis auklėti.

- Prasidėjus paauglystei – 10, 13 ar 14 metų. Mažus vaikus būtina auklėti, auklėjimas susideda iš dialogo, patirties ir to, kad tėvai žino geriau. Suaugę nusprendžia ir pasako, kas vaikui yra geriausia. Tačiau paauglys jau pradeda savęs klausti: „Kas iš tiesų aš esu? Dvylika metų bendradarbiavau su tėvais, maniau, kad jie yra geriausi pasaulyje. Dabar nebesu tuo įsitikinęs, turiu išbandyti, kas man yra gerai; turiu patikrinti savo įsitikinimus ir vertybines nuostatas.“ Taip paaugliai ir daro kitus dešimt metų. Jie tampa vis savarankiškesni. To mes tarsi ir norime, bet negalima žmogui pasakyti: dabar tu būsi savarankiškas, tačiau pagal mano padiktuotas sąlygas. Taip nebus. Tačiau vaikams mirtinai būtini atsiliepimai, atgarsiai. Jiems reikia imtynių partnerio, kurio užduotis – suteikti maksimalų pasipriešinimą ir padaryti minimaliai žalos. Būtent tai ir turi daryti tėvai. Galima kalbėti su dukterimi apie per trumpą sijoną ir pasakyti, ką apie tai manote. Nieko tokio. Tačiau negalima griebtis prievartos, jėgos.

- Ne, negalima. Mes neturime tokių svertų, kurie būtų tokie veiksmingi, kad jaunimas iš tiesų pasakytų: na gerai, to nebedarysiu. Vietoj to daug paauglių nusisuka nuo savo šeimų ir su naujais draugais susikuria naujas bendruomenes. Tai nebūtinai blogai, tačiau paaugliams lieka nesuteikta tai, ko jiems reikia: pasipriešinimo, pagarbos, aiškaus požiūrio. Kai nori pasikalbėti su savo paaugliu vaiku, reikia eiti ir sakyti: „Aš noriu su tavim pasikalbėti.“

Jei vaikas pasako – ne, tuomet reikia palaukti. Jei ir ketvirtą kartą jis nesutinka, tuomet reikia nuspręsti, ar labai svarbus tas dalykas, apie kurį norite pasikalbėti. Jeigu tai labai svarbu, išsakykite, kas guli ant širdies ir kelia nerimą. Tai paaugliams daro milžinišką įspūdį. Ne, jie negali komunikuoti. Tikriausiai joks keturiolikmetis neateis pas tėvus ir nepasakys – ačiū, tai buvo puiku. Tačiau daugelis taip mano ir apie tai kalbasi su savo draugais. Tai reiškia, kad šeima lieka tokia pat svarbi, kaip ir anksčiau. Tačiau ji pati gali save paversti nesvarbia.

Svarbiausi du dalykai: tėvai turi suprasti, kad jie savo vaikui nebegali tiesiog imti ir pasakyti, ką jis privalo daryti, ir išmokti pasitikėti savo paaugliais.

Paaugliams reikia daug dalykų. Tačiau visų pirma jiems labiausiai reikia pasitikėjimo. Blogiausias dalykas paaugliui – kai tėvai juo nepasitiki. Tačiau čia dažnai nutinka nesusipratimų. Dauguma tėvų apie pasitikėjimą galvoja taip: „Aš tikiu, kad tu gyvensi savo gyvenimą taip, kaip aš savąjį.“ Žinoma, tai kvaila. Brendimo tikslas yra tapti kitokiu, o ne klonu. Galvoti reikia taip: „Aš tikiu, kad tu pasielgsi geriausiai“. Daugumai tėvų pasitikėjimas yra kažkas, ką reikia įrodyti, – tai siaubinga. Nes norėdamas ką nors įrodyti visada turi būti paklusnus.

- Tai neįmanoma. Pasitikėjimas veikia kitaip. Prieš trisdešimt metų priėmiau į darbą chronišką alkoholiką. Jis prisigeria keturis ar penkis kartus per metus, po to baisiai serga, atsiduria ligoninėje, po dviejų savaičių išeina ir gyvena toliau lyg niekur nieko. O juk jis – tikras IT genijus. Jis negėrė aštuonis mėnesius, paskui neištvėrė. Po dviejų savaičių pasiprašė atleidžiamas iš darbo, jo argumentas buvo toks: „Dabar tu nebegali manimi pasitikėti“. Aš atsakiau: „Aš visiškai tavim pasitikiu. Nesu idiotas. Aš nepradėjau manyti, kad tu niekuomet nebegersi tik todėl, kad priėmiau tave į darbą“. Jam net akys išsprogo.

Su paaugliais yra lygiai taip pat. Galima neabejoti tuo, kad viską, ką siūlo rinka, jie bent kartą išbandys. Kokią nors narkotikų, alkoholio, pornografijos formą, viską, kas tik siūloma. Ir čia nepadės griežtos moralinės tėvų nuostatos. Jų nebeužteks.

- Ne, anaiptol ne. Kontrolė niekada neveikia. Ji pasiteisina tik tokioje galingoje, uždaroje sistemoje, kaip biurokratija. Ne šeimose. Žinoma, tėvai gali prarasti pasitikėjimą, tačiau tada reikia tai suvokti ir pasakyti. Kontrolė neturi prasmės. Pavyzdys: šešiolikos metų mergaitė praneša savo tėvui, kad ji jau žino, kas bus jos pirmasis seksualinis partneris; jos tuometis draugas. „Ką man į tai atsakyti?“, paklausė manęs tėvas. „Ką tu apie tai manai?“, atsakiau. Penketą minučių pagalvojęs tėvas atsakė: „Mano pirma mintis buvo – tik per mano lavoną. Tačiau aš nenoriu griauti seksualinio savo dukters gyvenimo.“ Bet tėvas turi tai pasakyti. Tai kyla iš širdies. Jo duktė pamąstys ir tada darys taip, kaip ji nori. Tačiau tėvas aiškiu savo požiūriu bus gerokai ją paveikęs.

- Į tai tėra vienas atsakymas: jie taip daro todėl, kad mano – teisingai ar ne, – kad jų šeimoje nėra vietos tiesai. Kai tą pasakau, visuomet kyla baisus triukšmas. Mano karta buvo kitokia. Kad išgyventume, mes turėjome gyventi dvigubą gyvenimą: vieną labai slaptą ir kitą, į kurį tėvams durys buvo truputėlį praviros. Dabar taip nebėra. Jaunimas šiandien mūsų akims atveria visą savo gyvenimą.

- Taip. Tačiau mes turime matyti visą, bendrą, vaizdą. Prievarta yra visur. Ekstremalūs atvejai, kai ateinama į mokyklą ir pradedama šaudyti, neatsitiktiniai. Būtent Vokietijos ir Austrijos mokyklose vaikai patiria tiek daug pažeminimų, čia sukaupta tiek daug skausmo.

Mes turime nustoti į paauglius ir jaunimą žvelgti kaip į priešus. Mokyklų vadovai turėtų susikviesti visus mokinius prieš Kalėdų ir vasaros atostogas ir pasakyti: „Aš džiaugiuosi, kad šį semestrą beveik 94 proc. jūsų kiekvieną dieną ateidavote į mokyklą. Dėkoju jums už tai. Kur kas mažiau mane džiugina tai, kad šešiems procentams mokykla nepatinka.“

Tai užtruks 40 sekundžių. Kiekvienas taip pasakęs mokyklos vadovas per metus įgis mažiausiai 400 mokinių gerbėjų klubą. Mokytojų gyvenimas taps daug paprastesnis.

Tačiau įdomiausia tai, kad direktoriams toks metodas atrodo kaip pasaulio pabaiga. Už to slypi nenoras atsidurti viename lygmenyje su vaikais. Elgesyje su vaikais dominuoja hierarchinis principas. Tai nereiškia, kad suaugusysis nusileidžia iki vaikų lygio. Tai reiškia, kad mes vaikus pakeliame iki savęs.