„Mėginimai sukurti daugiakultūrę visuomenę ir mėgautis gyvenimu vieniems šalia kitų žlugo. Visiškai žlugo”, – žodžių į vatą nevyniojo A.Merkel.
Šitaip kanclerė atsiliepė apie Vokietijos musulmonų bendruomenę. Konkrečiau – apie bemaž 3 milijonus turkų, kuriems nepavyko sklandžiai įsilieti į Vokietijos visuomenę.
„7-ojo dešimtmečio pradžioje pakvietėme užsienio darbininkus atvykti į Vokietiją, – 1961 metų Berlyno ir Ankaros susitarimą leisti turkams dirbti Vokietijoje priminė kanclerė. – Apgaudinėjome save manydami, jog jie čia nepasiliks, greitai išvažiuos. Tikrovė yra visai kita.”
A.Merkel pripažino, jog didelė dalis imigrantų visiškai nesugebėjo, o gal ir neturėjo noro, integruotis į šalies visuomenę.
Kas tai: ilgai lauktas praregėjimas ar reitingų krytį stebinčios A.Merkel bandymas patraukti vokiečius į savo pusę?
Juk maždaug trečdalis vokiečių mano, kad imigrantai tik išnaudoja jų valstybę – nemokėdami vokiečių kalbos dirba kvalifikacijos nereikalaujančius darbus. Taip mažai prisideda prie ūkio kilimo ir tik naudojasi dosniomis socialinėmis garantijomis.
Panašų perspėjimą savo knygoje prieš kelis mėnesius pateikė tuometis Vokietijos centrinio banko valdybos narys Th.Sarrazinas. Ir, sulaužęs nerašytas politinio korektiškumo taisykles bei apkaltintas ksenofobijos kurstymu, turėjo palikti savo postą.
Rizikinga kalbėti apie daugiakultūrės visuomenės sužlugimą šalyje, kurioje prieš septynis dešimtmečius buvo diegiama vienos tautos viršenybės politika.
Bet Th.Sarrazino knyga – viena populiariausių Vokietijoje, o apie jo garsiai iškeltas problemas galiausiai ėmė kalbėti ir A.Merkel.
Nyderlandai, Šveicarija, Švedija, Belgija, Prancūzija. Šiose šalyse jau anksčiau imta kalbėti apie musulmonų integracijos nesėkmes.
Prancūzija ir Belgija užsimojo prieš visą kūną dengiančius musulmonių apdarus, Šveicarija – prieš minaretus. Nyderlandų bei Švedijos parlamentuose tvirtai įsitaisė atvirai musulmonus imigrantus pliekiančios partijos.
Ir skambėjo pavojaus varpai. Šiuos žingsnius lydėjo teisių gynėjų perspėjimai apie radikalių dešiniųjų jėgų įsigalėjimą arba iki šiol tik šiems būdingos retorikos skverbimąsi į tradicinės politikos arenas.
Tačiau, skirtingai nei dauguma dešiniųjų politikų kitose Europos šalyse, A.Merkel leido aiškiai suprasti: vyti imigrantus ar užverti duris naujiems atvykėliams – ne išeitis.
Kanclerė pabrėžė, kad ne tiktai imigrantai, bet ir pati Vokietijos valstybė privalo stengtis, kad daugiakultūrė visuomenė vis dėlto gyvuotų.
Ir šis Vokietijos siekis pagrįstas toli gražu ne abstrakčiais taikaus tautų sugyvenimo principais, o konkrečiais ekonominiais skaičiavimais.
Vokietijai šiuo metu trūksta mažiausiai 400 tūkst. kvalifikuotų darbininkų. Šis trūkumas Vokietijai kainuoja apie 25 mlrd. eurų kasmet.
Ir A.Merkel neslepia: kompanijos greitai bus priverstos perkelti savo veiklą į kitas šalis, nes Vokietijoje neras darbuotojų.
Būtent dėl to Vokietijos verslo bendrovės ragina vyriausybę panaikinti kliūtis, kurios trukdo šioje šalyje įsidarbinti labiau kvalifikuotiems darbuotojams iš užsienio.
„Kur įmanoma, turime sumažinti imigracijos reikalavimus tiems žmonėms, kurie gali vesti mūsų šalį į priekį”, – sutinka darbo ministrė U.von der Leyen.
Bet menkas dabartinių imigrantų išsilavinimas ir silpni profesiniai įgūdžiai – tik viena medalio pusė.
Grindžiantieji savo priešiškumą imigrantams menka jų nauda ar net žala Vokietijos ekonomikai turėtų kalbėti apie dvigubus nuostolius. Mat Vokietiją palieka kur kas daugiau vokiečių, nei ji priima atvykėlių.
Tris ar keturis dešimtmečius iš Vokietijos kasmet išvykdavo apie 500 tūkst. žmonių, o šalis priimdavo apie 700 tūkst. imigrantų. Tačiau dabar Vokietija aiškiai tapo emigrantų šalimi.
Dabar Vokietiją kasmet palieka daugiau negu 700 tūkst. žmonių. Tokie emigracijos mastai, Vokietijos ekspertų vertinimais, jau kone prilygta Antrąjį pasaulinį karą lydėjusiam egzodui.
Maža to, į Vokietiją atvykstant ar nuo seniau joje gyvenant menkos kvalifikacijos svetimšaliams, šalį, priešingai, palieka vis daugiau puikų išsilavinimą įgijusių piliečių.
Šveicarija, JAV, Austrija labiausiai traukia savo šalies sistema nusivylusius vokiečius.
„Šveicarijoje kur kas mažiau biurokratijos ir mažesni mokesčiai. Todėl aš neturiu jokių planų grįžti į Vokietiją”, – tokias emigracijos priežastis įvardija vadybininkas C.Boche.
Akivaizdu, kad Vokietijai našta tapę atvykėliai – tik vienas iššūkių šios šalies valdžiai.
Kaip pritraukti Vokietiją į priekį galinčių vesti žmonių ir kaip nuo emigracijos atgrasyti šios šalies protus – ne ką menkesni uždaviniai.
Vien kalbomis migracijos keliamų problemų neišsprendė nė vienas Europos politikas.
Tad jei A.Merkel atviros kalbos ir liks kalbomis, ji rizikuoja tapti tik dar viena politike vis ilgėjančioje Europos populistų virtinėje.