L.Sipavičiūtei trečioji vieta geriausių Kauno apskrities seklių rinkimuose atiteko už senyvo amžiaus moters nužudymo išaiškinimą. Žiauraus nusikaltimo tyrimas buvo labai sudėtingas, klaidus, pareigūnei teko apklausti begalę žmonių, prireikė surinkti daug įrodymų, atlikti daugybę operatyvinių ir procesinių veiksmų.
- Kaip pradėjote savo darbą policijoje?
- Apie darbą policijoje ėmiau svajoti besimokydama 10 klasėje. Kažkodėl traukė policija, nors pareigūnų šeimoje nėra.
Baigusi teisės bakalauro studijas 2004-ųjų rudenį įsidarbinau Rokiškio policijos komisariate, tyriau įskaitinius eismo įvykius, tuos, kurių metu nukentėdavo arba žūdavo žmonės.
Pirmąją darbo savaitę mokiausi iš senbuvių, įskaitinių eismo įvykių nebuvo. Antrąją savaitę teko tirti pirmąjį įvykį, jį ko gero atsiminsiu visą gyvenimą – avarijos metu vienas žmogus žuvo, vairuotojas buvo neblaivus, sužalotos trys nepilnametės vaikų namų auklėtinės.
Tokia buvo visa savaitė, kasdien turėjau po įvykį, iš jų - tris su žuvusiais. Kolegos juokavo, sakė – Laura eik į bažnyčią, nes, kai tu budi, įvyksta avarijos.
- Dažniausiai įsivaizduojama, kad kriminalinėje policijoje dirba rūstūs, gyvenimo užgrūdinti vyrai. Kuo ši tarnyba suviliojo jus?
- Šeiminės aplinkybės vertė persikelti į Kauną, o čia laisva vieta buvo tik Kauno rajono policijos komisariate, kriminalinėje policijoje. Pradžioje dirbau su paprastesnėmis bylomis, sunkesnius nusikaltimus ėmiau tirti nuo 2007 metų birželio.
Pradžioje grįžusi namo galvodavau apie tyrimus, pačiai buvo kiek neramu, bet praėjus kuriam laikui darbas tapo kasdienybe, prie jo pripratau.
- Jums teko tirti vos poros savaičių sulaukusią dukrelę uždusinusios ir į šiukšlių konteinerį išmetusios Editos Lardongaitės bylą. Kaip pavyko užmegzti kontaktą su sveiku protu nesuvokiamą nusikaltimą padariusiu žmogumi?
- Būna tokių bylų, kai bekalbant su įtariamuoju, užmezgus psichologinį kontaktą pavyksta išaiškinti kai kuriuos svarbius faktus. Bandai tapti jo draugu, perprasti įtariamojo mąstymą. Su E.Lardongaite kontaktą pavyko užmegzti gana greitai, galiu pasakyti, man pasidarė jos savotiškai gaila.
- Jums tenka tirti ypač sunkius nusikaltimus, kokių psichologinių gudrybių griebiatės susidūrusi akis į akį su įtariamuoju?
Pasitaiko tokių situacijų, kai žinai tam tikrus faktus, ką žmogus padarė. Kai jis akivaizdžiai meluoja, bando išsisukinėti, kartais tenka ir balsą pakelti.
Kai kam tai būna lengvas šokas, juk susidariusi nuomonė, kad „kumščio“ metodą naudoja kriminalistai vyrai, operatyviniai darbuotojai. O kai moteris pakelia balsą, tai kartais irgi duoda naudos.
- Prisiminkime senyvos moters nužudymo bylą, kurią sėkmingai ištyrėte ir geriausio seklio konkurse pelnėte trečiąją vietą. Jūsų kolegos minėjo, kad beveik su niekuo nebendravusios moters nužudymo tyrimas buvo labai sudėtingas ir klaidus.
Ši byla ilgą laiką buvo „tamsi“. Apklausėme visų aplinkinių kaimų gyventojus, tyrėme begalę versijų, tikrinome pas nužudytąją dirbusius, iš įkalinimo įstaigų išėjusius asmenis.
Galiausiai gavome informacijos apie tą naktį girtavusius tris giminaičius, du pusbrolius ir jų dėdę. Neužteko žmogiškųjų išteklių, mums talkinti buvo atsiųsta Kriminalinės policijos biuro pareigūnų grupė.
Pradžioje buvo sulaikyta daugiau įtariamųjų, vėliau jiems įtarimai panaikinti, tyrimą sukoncentravome ties pagrindiniais įtariamaisiais. Šiuo metu visi trys jau nuteisti. Prisipažino tik vienas jų, visi kiti iki šiol neigia savo kaltę, nors manau, ji akivaizdžiai įrodyta.
Ši byla kainavo iš tiesų daug nervų bei kantrybės. Praėjo daug laiko, kol buvo išaiškinti neatitikimai įtariamųjų pasakojimuose,susidėliojo visi taškai.
Tiriant šią bylą net grįžusi namo kartais sapnuodavau apklausas. Ilgą laiką darbe buvo tas pats per tą patį, viena byla ir daugiau nieko. Dirbome tiek, kiek reikėjo neskaičiuodami darbo valandų, teko paaukoti ir dvi savaites laisvadienių.
- Kaip į tokį darbo režimą reaguoja gyvenimo draugas, ar nepyksta?
- Pyksta, bet per tiek laiko jau susitaikė. Kartais net vakare neskambina ir neklausia, ar grįšiu laiku.
- Ar dažnai tenka naktį keltis ir vykti į nusikaltimo vietą?
Pastaruoju metu tai daryti tenka retai. Prisiminus pernykščius ir dar ankstesnius metus tokių įvykių buvo gana daug.
Įvykus sunkiam nusikaltimui kažkas iš mūsų vyksta į nusikaltimo vietą, nes pirminė įvykio vietos apžiūra lemia, kaip toliau dėliosis tyrimas. Galima sakyti, jog nuo įvykio vietos apžiūros priklauso visa tolimesne sėkmė.
- Galbūt laisvalaikiu žiūrite kriminalinius serialus, pavyzdžiui „CSI kriminalistai“? Ar iš tikrųjų kriminalistai dirba taip, kaip rodoma šiuose filmuose?
- Turiu pripažinti, profesine prasme patinka serialas „Kaulai“, jame nėra visiško atotrūkio nuo realybės.
Kartais pasižiūriu ir „CSI kriminalistus“, tačiau ten esama daug dalykų, kurie pažiūrėjus į mūsų darbo praktiką kelia tik juoką.
Realiame gyvenime mums tenka ir nusikaltimo vietas apžiūrėti, vos ne ekspertų vaidmenį atlikti, tardyti ir taip toliau. Todėl žiūrint šiuos serialus galima pastebėti nemažai su realybe prasilenkiančių faktų.
- Ar nenuvargina darbo kriminalinėje policijoje specifika, kai narpliojant vieną bylą staiga tenka viską mesti ir lėkti į kito nusikaltimo vietą?
- Tuo ir džiaugiuosi, nes jeigu darbe reikėtų tik sėdėti ir dėlioti popierius, manau, pavargčiau nepalyginamai daugiau. Esu toks žmogus, kuriam reikia veiksmo, tiesiog kaskart norisi kažko naujo. Tiriant kelias bylas patiri kažką įdomesnio, kaskart vis kitoks veiksmas, kitoks judesys.
- Kas darbe jus labiausiai veda į neviltį? Kokius nusikaltimus psichologiškai sunkiausia tirti?
Kiekvienoje byloje tai pasireiškia skirtingai. Kartais į neviltį veda nukentėjusiųjų elgesys.
Būna tokių, kurie vieną dieną akis drasko, klausia kaip jūs čia dirbate, o kitą dieną – atsisako duoti parodymus. Taip pat įtariamųjų, ar jų tėvų elgesys. Nors sūnus jau seniai suaugęs, atėjusi motina pasakoja koks jis nekaltas.
Psichologiškai sunkiausia narplioti seksualinius nusikaltimus.
Esu tyrusi 72 metų senutę išniekinusio 22 metų Gedimino Pijoraičio bylą.
Šiose bylose tenka akis į akį bendrauti su nukentėjusiąją, po truputį, ypač nuosekliai aiškintis patirtos prievartos detales. Patikėkite, psichologiškai tai labai sunku.
- Su kokiais žmonėmis sunkiausia bendrauti? Kiek kartų įtariamieji yra grasinę atleisti jus iš darbo?
- Sunkiausia dirbti su nepilnamečiais, pirmą kartą susiduriančiais su policija. Taip pat su nepilnametėmis merginomis, kurios teigia labai gerai žinančios savo teises, nors užmiršta pareigas. Praeityje daug kartų teisti žmonės bendrauja visai kitaip, jie tarsi savitą pagarbą pareigūnams rodo.
Kiek kartų esu „atleista“ iš darbo? Ko gero nesuskaičiuočiau ant rankų pirštų. Buvo visko, „atleidinėjo“ ne tik įtariamieji, bet ir įvairiomis pažintimis pasigirti mėgstantys liudininkai, giminaičiai, net advokatai.
- Jums taip pat teko tirti dviejų žmonių nužudymu įtariamo Drąsiaus Kedžio mirties aplinkybių bylą. Kaip vertinate visuomenėje kilusį ažiotažą ir šios istorijos mistifikavimą?
- Vienas televizijos kanalas rodo vieną, kitas – kitą, o žmonės... Nežinau, net ką pasakyti. Kai pati susiduri su šiuo darbu, vertini visai kitaip. Per televiziją pamačiusi tam tikras laidas, iš karto perjungiu kanalą. Susitikus su namiškiais jie dažnai manęs klausia apie šią istoriją, tačiau aš nesileidžiu į kalbas. Tiesiog sakau – manykite kaip norite, kiekvienas turite savo smegenis.
- Gavus pranešimą ir nuvykus prie Kauno marių, kur buvo rastas tuomet dar neatpažintas vyro lavonas ar galėjote pagalvoti, jog tai D.Kedžio kūnas ir ši istorija sukels tokį rezonansą visuomenėje?
- Kad tai D.Kedys netikėjau iki to momento, kol neatėjo jo artimieji ir nepasakė, kad tai jis. Kita vertus, šio žmogaus nesu mačiusi gyvo, jo veidas buvo stipriai ištinęs, tik kūnui pabuvus morge patinimas išnyko.
- Ar džiaugiatės dirbdama darbą, kuriame tenka nuolat susidurti su žiauriais smurtiniais nusikaltimais, o žmonių lavonai tapo vos ne kasdienybe?
- Šiuo darbu džiaugiuosi, esu juo patenkinta. Ryte atsikėlusi į darbą keliauju su dideliu noru bei gera nuotaika.
- Esate ganėtinai panaši į atlikėją Eriką Jennings. Ar dėl to netenka pakliūti į kuriozines situacijas?
- Būna, jog gatvėje žmonės pašaukia, pasitaikė visokių nutikimų, nors autografo dar niekas nėra paprašęs. Kartą į apklausą iškviestas nukentėjęs apsipažino, ko gero manė, kad tyrėjų kabinete prie stalo iš tiesų sėdi dainininkė E.Jennings.