Švedija yra viena iš pirmųjų vaikų teisių kontrolieriaus tarnybą įkūrusių Europos valstybių. Ten ji veikia jau nuo 1993-ųjų – dvylika metų po to, kai buvo įkurta kaimyninėje Norvegijoje. Apie šios institucijos veiklą ir vaikų problemas kalbamės su Švedijos vaikų teisių kontrolieriaus Fredrik‘o Malmberg‘o atstove Catherine Johnsson.
- Kokį darbą atlieka Jūsų institucija?
- Pagrindinė mūsų užduotis – stebėti ir skatinti Vaiko teisių konvencijos įgyvendinimą įvairiausiuose šalies valdymo lygmenyse - savivaldybėse, regionuose ir kitur. Be to, atliekame tyrimus ir apie juos informuojame vyriausybę. Vykdome ir švietimo veiklą: informuojame žmones apie vaikų problemas, propaguojame jų teises, formuojame nuomonę, stengiamės, kad vaikų balsai būtų išgirsti, kad į jų nuomonę būtų atsižvelgta.
Mes neturime teisinės galios – tik patariamąją. Tačiau kadangi specializuojamės vaikų teisių gynimo srityje, žmonės į mūsų patarimus žiūri rimtai.
- Kuri šalis turi artimiausią Švedijai vaikų teisių kontrolės sistemą?
- Manau, Norvegija. Mes esame kaimynai, mūsų politinės kultūros panašios. Daugeliu atžvilgiu Norvegija yra mums pavyzdys. Stebime, kaip ten tvarkomasi, tyrinėjame Norvegijos įstatymus ir dažnai rodome juos švedams kaip pavyzdį: “žiūrėkite, kaip jie sugebėjo išspręsti tą problemą, vadinasi, mes taip pat galime kažką panašaus sukurti”.
- Ar Švedijos vaikų teisių tarnybai tenka daug bendrauti su panašiomis organizacijomis Lietuvoje ir kitose Europos Sąjungos šalyse?
- Su Lietuva turime mažai kontaktų, nors, žinoma, vaikų teisių kontrolieriai susitinka bendruose renginiuose. Daugiau teko bendrauti su Lenkija - jie konsultavosi su mumis dėl fizinių bausmių vaikams uždraudimo savo šalyje. Kiek žinau, Lenkijoje fizinis smurtas prieš vaikus buvo uždraustas.
- Turbūt žinote, kad Lietuvoje jis nebuvo uždraustas. Pas mus atsirado viešai fizines bausmes vaikams ginančių politikų, su pasididžiavimu teigusių, kad patys vaikystėje patyrė fizinį smurtą ir kad tai yra mūsų tradicijos ir kultūrinio paveldo dalis. Ar panašių nuomonių galima išgirsti ir jūsų šalyje?
- Ne, neteko girdėti, kad kuris nors politikas viešai skatintų fizines bausmes vaikams. Priminsiu, kad mūsų šalyje jos yra uždraustos nuo 1979 metų. Manau, kad šiuo metu švedai iš esmės sutinka, kad smurtas nėra tinkama vaikų auklėjimo priemonė. Tačiau tai tik mūsų nuomonė - negalime primesti savo požiūrio kitiems.
- Ar tai reiškia, kad smurtas prieš vaikus jūsų šalyje jau yra visiškai išnykęs?
- Deja, ne. Nors fizinės bausmės vaikams yra uždraustos jau daugiau nei trisdešimt metų, jų vis dar pasitaiko. Tiesa, mušimo atvejai nėra dažni, tačiau pastūmimo ar papurtymo atvejų dar yra nemažai. Atlikę tyrimus matome, kuriose suaugusiųjų grupėse tokios bausmės yra labiausiai paplitusios. Beje, sužinojome įdomių dalykų.
Pavyzdžiui, viena iš rizikos grupių – po 1979-ųjų gimę žmonės, kurie patys nepatyrė fizinio smurto, tačiau augo tuo metu, kai kampanija prieš fizines bausmes mūsų šalyje jau buvo susilpnėjusi.
Kita netikėta rizikos grupė – 35-45 metų gerą išsilavinimą ir puikius darbus turinčios moterys. Jos žino ir supranta, kad purtyti ar stumdyti mažą vaiką nėra gerai, tačiau padaro tai apimtos streso.
Tai rodo, kad nepakanka vien priimti įstatymą ir užsnūsti – reikia atidžiai stebėti situaciją ir nuolatos informuoti visuomenę apie smurto pasekmes, vaikams daromą žalą. Būtina priminti žmonėms, kad smurtas nėra priimtina auklėjimo priemonė normalioje civilizuotoje visuomenėje.
- Ar galite nurodyti konkrečių jūsų nuveiktų darbų pavyzdžių?
- Žinoma. Praėjusiais metais tyrėme keturias specializuotas institucijas, kur gyvena labai rimtų socialinių sutrikimų turintys jaunuoliai. Jiems reikalinga ypatinga priežiūra, nes šie vaikai gali kelti grėsmę sau ir kitiems. Kaip žinote, Švedijoje nėra kalėjimų nepilnamečiams, tačiau galima sakyti, kad šios institucijos juos šiek tiek primena, nes yra uždaros.
Išsamiai apklausę 35-40 ten gyvenančių jaunuolių sužinojome, kad kai kurie iš jų būdavo izoliuojami. Švedijoje tai griežtai draudžiama, išskyrus atvejus, kai žmogus tą akimirką kelia grėsmę sau ar kitiems, ir tik labai trumpam.
Pasikalbėjus su nepilnamečiais paaiškėjo, kad tose institucijoje izoliacija būdavo taikoma ne pagal paskirtį, pavyzdžiui, jaunuoliui atsisakius valgyti ar išjungti televizorių. Tai akivaizdus įstatymų pažeidimas. Apie tai metų ataskaitoje informavome vyriausybę, žiniasklaidą ir visuomenę. Pasiekėme, kad būtų sukurtas geresnis tokių institucijų kontrolės mechanizmas.
- Kokie vaikai Švedijoje patenka į specialias globos įstaigas?
- Šiuo metu specialiose globos įstaigose gyvena maždaug dvidešimt tūkstančių nepilnamečių – dvidešimt tūkstančių iš dviejų milijonų Švedijoje gyvenančių vaikų.
Tai ne našlaičiai, o tiesiog įvairių sunkesnių ar lengvesnių elgesio sutrikimų turintys vaikai, tiksliau, paaugliai.
Globos centruose kurį laiką apgyvendinami ir keletą ar keliolika globėjų šeimų pakeitę ir jose nepritapę jaunuoliai. Jie nebūtinai turi rimtų bendravimo sutrikimų, tačiau tiesiog nėra suradę sau tinkamų globėjų. Stengiamasi kuo greičiau surasti jiems šeimą, tačiau kartais tai užtrunka net keletą mėnesių. Bendras tokių globos įstaigų bruožas – jos yra mažos, skirtos daugiausia keliolikai vaikų.
Dar viena grupė - be tėvų ar globėjų į mūsų šalį atvykę nepilnamečiai pabėgėliai. Jie neturi įprastų socialinių sutrikimų, tačiau yra atvykę iš karo zonų, nekalba švediškai, yra patyrę įvairių traumų, todėl galima sakyti, kad taip pat turi specialių poreikių. Tokie vaikai gyvena nedideliuose specialiai jiems skirtuose centruose.
- Kokias bendras savo šalies vaikų problemas laikote aktualiausiomis?
- Šiuo metu daugiausia dėmesio skiriame specialiose globos centruose ir globėjų šeimose gyvenantiems vaikams – būtent šiam tikslui šiais metais gavome vyriausybės paramą. Tačiau tai nedidelė grupė, todėl jų patirtys neatspindi visų Švedijos vaikų patirčių.
Kalbant apie visus mūsų šalies vaikus, be minėtos ir vis dar pilnai neišspręstos smurto problemos, norime užtikrinti, kad mūsų visuomenė išmoktų išklausyti ir išgirsti pačių vaikų nuomonę apie jų ateitį. Tai nereiškia, kad jų nuomonei reikia paklusti, bet išgirsti ir atsižvelgti būtina. Jei vaikai mano, kad su jais elgiamasi netinkamai, privalome tai rimtai apsvarstyti ir pabandyti suprasti. Apskritai mes siekiame, kad vaikai galėtų kuo aktyviau dalyvauti visuomenės gyvenime ir turėtų kuo daugiau įtakos priimant jų gyvenimą liečiančius sprendimus.
- Kalbant apie vaikų saviraiškos teisę, kartais labai sunku balansuoti tarp vaiko teisės reikšti savo nuomonę ir teisės į privatumą ir saugumą. Štai Lietuvą jau metus drebina vadinamasis pedofilijos skandalas, kurio centre yra atsidūręs mažametis vaikas. Jo tapatybė yra išviešinta, beveik visa šalis ne kartą matė vaiką televizijos ekranuose. Kaip Jūs ginate vaiko teisę į saugumą ir privatumą?
- Tiesą pasakius, man sunku įsivaizduoti tokią situaciją Švedijoje. Čia galioja tam tikros vaikų reprezentacijos žiniasklaidoje taisyklės ir jų paprastai laikomasi. Juk pas mus yra tik du privatūs televizijos kanalai, kurie neprivalo jų paisyti. Abu yra transliuojami iš Anglijos, bet netransliuoja žinių. Taip jau yra, kad Švedijoje vienas institucijas visada kontroliuoja kitos, nors savaime suprantama, tai ne visada tobulai pavyksta. Vis dėlto niekas nenori skandalų.
Kita vertus, jei kuri nors žiniasklaidos priemonė nuspręstų rodyti kontraversišką medžiagą, nemanau, kad valstybinės institucijos galėtų priversti ją mokėti, pavyzdžiui, finansines baudas. Tačiau šalyje kiltų viešos protesto akcijos, į polemiką įsitrauktų kitos žiniasklaidos priemonės, privatūs asmenys.
Tačiau tai nereiškia, kad mūsų šalyje nepasitaiko vaiko teisės į privatumą pažeidimų.
Štai visai neseniai Švedijoje vyko realybės šou, kur buvo rodomas privatus šeimos gyvenimas. Toje šeimoje buvo ir devynerių metų vaikas, tėvų sutikimu atsidūręs televizijos ekranuose kaip realybės šou dalyvis. Vaikas pasakojo apie savo išgyvenimus, santykius su tėvu ir kitus asmeninius dalykus.
Mes įsikišome, nes matėme aiškių vaiko teisės į privatumą pažeidimų – tegu ir su tėvų sutikimu. Juk tėvų ar globėjų interesai ir vaiko teisės gali ne visada derėti, tiesa? Į kritikos kampaniją įsitraukė įvairiausi dalyviai ir visi drauge pasiekėme, kad tokių situacijų būtų vengiama. Šis incidentas paskatino mus surengti specialius seminarus apie vaiko teises žiniasklaidos atstovams. Tačiau apskritai mūsų žiniasklaida yra palyginti atsakinga ir atsargi.
- Daugelis pasaulio šalių laiko Švediją vaikų teisių ir interesų gynimo pavyzdžiu. Ar manote, kad jūsų šalyje sukurta sistema iš tiesų yra tokia pažangi?
- Manau, kad ji yra pažangi, tačiau kartais švedai gal kiek per daug didžiuojasi savo pasiekimais – esą padarėme viską, kad vaikų teisės mūsų šalyje būtų visiškai apgintos. Bet kol kas taip nėra. Pavyzdžiui, nors dauguma švedų nedvejodami pasakytų, kad savaime suprantama, jog į vaikų nuomonę būtina atsižvelgti, mūsų šalies teisiniai mechanizmai tam dar nėra tinkamai pritaikyti. Dar trūksta realaus vaikų dalyvavimo ir įtakos tose srityse, kurios juos tiesiogiai liečia. Kitaip tariant, mums dar reikia daug ką nuveikti.