Suprantama, kai kurių iš jų keista askezė ir mistiški išgyvenimai tarsi nukelia į nepasiekiamybės plotmę. Tačiau Visų šventųjų šventė, Vėlinės primena, kad šventieji yra ne tik tie, kuriuos oficialiai kanonizavo ir paskelbė Bažnyčia. Tokių, kurie paprastu, kantriu, kasdieniniu darbu, veikla, ieškojimu, liudijimu tapo šventais, yra kur kas daugiau.
Jei viduramžiais šventumo siekimas buvo suprantamas tik kaip kai kuriems pasiekiamas dalykas, tai šių laikų Bažnyčia aiškiai užakcentuoja visų tikinčiųjų pašaukimą į šventumą. „Visi Kristaus tikintieji, kad ir kokia būtų jų užimama vieta ar luomas, šaukiami siekti krikščioniškojo gyvenimo pilnatvės ir meilės tobulybės. Šis šventumas net žemiškoje bendruomenėje skatina žmogiškesnį būdą“, – moko Vatikano II susirinkimas.
Galima sakyti, kad tikras šventumas ir aukščiausiu laipsniu išsiskleidęs žmogiškumas yra tapatūs dalykai. Žmogaus vidinių slėpinių tyrinėtojai pastebi bei aptinka žmoguje ir kuo didesnio kilnumo siekimą, ir juodus prigimties šešėlius. Tad labai svarbu nepasiduoti nė vienam iš kraštutinumų: matyti žmogų tik per teigiamą prizmę, kad jis vos ne savaime yra Dievas, ar per neigiamą – jis nuodėmės ar tamsiųjų pusių taip sugadintas, kad negali spindėti dievišku žmogaus kilnumu.
Šventumas kasdienybėje
Šis laisvas žmogaus pasirinkimų laukas visada yra atviras pergalei ir pralaimėjimui. Tokią prieštaringą patirtį aprašo ir šv.Augustinas autobiografiniuose „Išpažinimuose“, ir daugybė kitų dvasinių autorių, kurie ne tik teoriškai kalbėjo apie šventumo siekimo kelią, bet ir patys leidosi šiuo keliu susidurdami su daugybe kliūčių ir pasipriešinimų.
„Niūrus Augustino domėjimasis tuo, kaip per praeities darbus žmogų įkalina „antroji prigimtis“, „Išpažinimus“ paverčia labai šiuolaikiška knyga. Gausybėje antikos ir viduramžių biografijų herojus matome pavaizduotus pagal esmines ir idealias jų savybes.
Beveik atrodo, kad jie neturėjo jokios praeities: net vaikystė vaizduojama atsižvelgiant į būsimos gyvenimo „viršūnės“ ženklus – šv.Ambraziejus žaidžia vyskupus, šv.Kudbertas atsisako grąžinti ratus. Mes matome juos labai aiškiai, tartum iš savo praeities jie būtų išmetę visa, kas tiesiogiai neatitinka jų pasiekto tobulumo įvaizdžio“, – biografinėje knygoje „Augustinas iš Hipono“ rašo Peteris Brownas.
Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad Augustino „Išpažinimai“ nėra pasveikusio žmogaus liudijimas, o sveikstančio autoportretas. Augustinas „Išpažinimuose“ sako: „Kas laimės, aš nežinau. Tikrai nežinau, kas laimės.“ Tačiau žino kryptį, kuria eina, ir užtikrintai viliasi galutine vidine pergale, kurią galiausiai pasieks ne vien savo pastangomis, bet esmine Dievo pagalba, malone.
Nereikia žmogaus žengimo Dievop suprasti labai naiviai. Dažnai iš viduramžių tarsi atslinkęs žmogaus vaizdavimas – kaip labai menko ir vos ne save Dievo atžvilgiu niekinančio tipo yra netikęs. Santykyje su Dievu žmogaus kilnumo žymė ir didybė ne suniekinama, o būtent tik dar labiau išskleidžiama. Tai nepaneigia tikro ir nuoširdaus nuolankumo Dievo atžvilgiu realybės. Tai – tiesiog santykis su visai kita plotme.
Galima įsivaizduoti mūsų kelionę į saulę. Vienoje mokykloje mokytojas mokiniams pasakojo apie kosmoso platybes ir šviesmečius. Mokytojas mokiniams pateikė humoristinę užduotį: per kiek iki saulės nukeliautume, jei užliptume į 10 km aukščio kalną? Mokiniai ėmė skaičiuoti...
Taip pat yra ir su nuolankumu Dievo atžvilgiu, skrydžiu Dievop, šventumo kelione ar net mirtimi. Turime tinkamai atsižvelgti į mastelius, kad netaikytume naivių paaiškinimų, skaičiavimų ar prieštaravimų.
Vis dėlto kad ir kokie milžiniški masteliai mus skirtų nuo anapusinės tikrovės, krikščioniška žinia mus suglumina: ta Šviesa žengia link mūsų: „Štai aš stoviu prie durų ir beldžiu: jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su manimi. Nugalėtojui aš leisiu atsisėsti šalia savęs, savo soste, panašiai kaip aš nugalėjau ir atsisėdau šalia Tėvo, jo soste“, – apie trapaus žmogaus aukštumas, žmogaus sodinimą šalia Dievo, neperžengiamų mastelių ir nuotolių panaikinimą kalba Apreiškimo knyga (Apr 3, 20–21).
Matant tikrovę nepasiduoti nevilčiai
Šventumo jokiu būdu negalima sutapatinti su pernelyg saldžiu, flegmatiškai melancholišku gyvenimu. O toks jo supratimas tarp tikinčiųjų yra gajus.
Tačiau nereikėtų manyti, kad gyvenimo, kaip ašarų pakalnės, suvokimas būdingas tik kai kuriems tikintiesiems. Jis visada artimas ar net patrauklus pasaulietiniams rašytojams – tai matome ir šiandieninėje populiariojoje žiniasklaidoje, tai galime matyti ir istorijoje.
Įdomių įžvalgų pateikia vienas reikšmingiausių XX a. Europos kultūros istorikų Johanas Huizinga. Knygoje „Viduramžių ruduo“ jis rašo apie XV a. nuotaikas: „1400 m. Prancūzijos ir Burgundijos kraštų protai dar tebėra linkę smarkiai peikti gyvenimą ir savo laikus. Ir keistas dalykas: juo poetas arčiau pasaulietinio gyvenimo, juo juodesnė jų nuotaika.
Autoriai, smarkiausiai reiškią gilią savo amžiaus melancholiją, visų pirma, nėra tie, kurie nusigręžė nuo pasaulio pasitraukdami į vienuolyną ar atsidėdami studijoms. Dažniausiai kaip tik kronikininkai ir madingi rūmų poetai, neturintys aukštesnės kultūros ir nemoką iš dvasinių džiaugsmų semtis geresnės ateities vilčių, be paliovos vis sielojasi, kad pasaulis nukaršęs, ir nebetiki taika, teisingumu. Niekas taip be perstojo nesiskundė, kaip pasaulietiniai rašytojai.“
Skaitydami šiuos pastebėjimus galime žvelgti ir į mūsų nūdieną: ar niūriausiomis spalvomis realybės nemato būtent pasaulietiniai rašytojai? Matyti realybę ir išlaikyti skaidrų žvilgsnį, teigiamą kasdienybės ir ateities vertinimą, optimistišką nuotaiką tikrai nėra paprasta. Tai tarsi ėjimas kalnų ketera, labai greitai galima pakrypti arba į vieną, arba į kitą pusę. Reikalingas budrumas, nuolatinis sąmonės budinimas.
Niūroku rudens laiku Visų šventųjų minėjimas ir šventimas parodo visų žmonių kryptį link saulės, šviesos, nors ji būtų matuojama ir šviesmečiais. Mes ten su viltimi žengiame. Tai gali simbolizuoti ir deganti žvakė: „Aš atėjau įžiebti žemėje ugnies ir taip norėčiau, kad ji jau liepsnotų“ (Lk 12, 49). Tai nuoroda ne tik į Anapusybę, bet ir mūsų kasdienybę.