Iš tų 90 metų išmetę sovietinę ir nacių okupaciją – 50 metų – bei autoritarinio A.Smetonos režimo metus – dar 14 metų, – visaverčio demokratinio gyvenimo liks apie ketvirtis amžiaus. Tai tikrai nedaug tautos ir valstybės gyvenime.
Praktiškai demokratijos sąlygomis subrendo tik viena karta, kuri adekvačiai gali suvokti tiek demokratijos privalumus, tiek jos ribotumą, pavyzdžiui, jos poveikį ekonominei gerovei ar socialiniam teisingumui.
Tai ta karta, kuri kūrė nepriklausomą demokratinę Lietuvos Respubliką ir kuri pamažu nueina, o neretai yra nustumiama nuo politinio ir visuomeninio šalies gyvenimo labiau pragmatiškų, labiau žemiškų ir apsukrių veikėjų, neturinčių kilnesnių, visuomenę uždegančių idėjų, bet gerai suvokiančių savo asmeninės naudos interesus.
Didelė Lietuvos gyventojų dalis dar nepatyrė, kas yra demokratija. Vieni dar subręs. O kiti, per daug ilgai gyvenę nedemokratinėje komunistinėje visuomenėje, tiesiog nepriims demokratijos kaip vertybės.
Dėl to kartais pasigirstančios kalbos apie lietuvių nusivylimą demokratija, jos veikimu, ypač ekonominės krizės metais, yra visiškai suprantamas. Šiemet Baltijos tyrimų atlikti duomenys sako, kad 72 proc. apklaustųjų yra nepatenkinti, kaip veikia demokratija Lietuvoje. Prieš krizę tokių būta 50 procentų.
Kaip rodo Europos istorija, ekonominės krizės ar gilios recesijos metais pasitikėjimas demokratija labiau susvyruoja ekonomiškai silpnesnėse ir mažesnį demokratijos stažą turinčiose šalyse. Su pasitikėjimo demokratija mažėjimu auga troškimas turėti stiprią autoritarinę valdžią, kuri gali atvesti prie tautai ir visai žmonijai radikalių režimų atsiradimo. Tačiau dauguma žmonių taip toli negalvoja. Jie tik siūlo alternatyvą, kurią kažkada jau išgyveno ir kurios neigiamas puses jau spėjo pamiršti. Stipraus lyderio valdžioje norėtų 52 proc. lietuvių.
Kaip žinome, fašizmas ir nacizmas nebuvo senų demokratijų išradimas, o palyginti jaunų – tik XIX a. antroje pusėje – susivienijusių Italijos ir Vokietijos valstybių, kurias po Pirmojo pasaulinio karo krėtė didžiulė ekonominė ir finansinė krizė, fenomenas.
Tai, kad nuo ekonominės gerovės stipriai priklauso žmonių požiūris į demokratiją, patvirtina ir kitų, silpnas ekonomikas turinčių šalių gyventojų nuomonė. Panašiai kaip lietuviai mano latviai, rumunai, bulgarai, t.y. tos Europos Sąjungos šalys, kurios gyvena skurdžiausiai ir kuriose demokratinė santvarka neturi gilių šaknų.
Nekalbant jau apie rusus, ukrainiečius ir baltarusius, kurie savo istorijoje iš viso neturėjo jokios demokratinio gyvenimo tradicijos, išskyrus trumpą kelerių metų laikotarpį po Sovietų Sąjungos subyrėjimo. Visada jie buvo valdomi stiprios rankos lyderio, kuris nepriartino šių tautų nei prie didesnės gerovės, nei tuo labiau prie demokratijos.
Išimtį mūsų regione sudaro estai, kurie, nors ir neturėdami gilesnių demokratijos ir valstybės gyvavimo tradicijų, nesižavi stipria vieno lyderio autoritarine valdžia – stiprios autoritarinės valdžios norėtų tik 25 proc. estų.
Vis dėlto estai ekonomine prasme turi palyginti stiprų kaimyną – Suomiją, kuri pozityviai yra paveikusi Estiją tiek kultūrine, tiek ekonomine prasme. Estijos gyventojai uždirba vidutiniškai 200 eurų daugiau nei lietuviai. Estija yra mažai korumpuota su stipria bendruomene ir savivalda valstybė, mielai pasinaudojusi tiek Suomijos, tiek kitų Vakarų valstybių patirtimi atkuriant valstybės struktūras ir pertvarkant savo ekonomiką.
Pavyzdžiui, padedami vokiečių privatizaciją jie, palyginti su kitomis dviem Baltijomis valstybėmis, įvykdė skaidriai. Saugumo struktūras jie sukūrė Anglijos pavyzdžiu.
Estijos prezidentas Toomas Hendrikas Ilvesas yra vakarietiškai mąstanti asmenybė. Jis gimė ir augo Švedijoje, mokėsi ir gyveno JAV, buvo Estijos socialdemokratų partijos pirmininku ir Europos Parlamento socialistų frakcijos vicepirmininku, jam nesvetimos socialiai orientuotos valstybės kūrimo idėjos. Dėl to švęsdamas savo šalies Nepriklausomybės dieną jis pelnytai galėjo pasakyti: „Visa, kas susiję su žodžio laisve, valstybės skaidrumu, piliečių įtraukimu į valstybės gyvenimą, Estija pasiekė daugiau nei visi kiti mūsų likimo broliai.“
Lietuva tokio lyderio ir tokios partijos valdžioje, kuri siektų socialiai orientuotos valstybės sukūrimo, per 20 savo naujausios istorijos metų neturėjo. Ekonomikoje vadovautasi kraštutinio liberalizmo ideologija: stipresnis dar labiau sustiprės, o silpnesnis nuskęs. Todėl ir skirtumas tarp turtingiausių ir labiausiai skurstančių žmonių Lietuvoje yra vienas didžiausių Europos Sąjungoje.
Vakaruose ne tik kairiųjų pažiūrų lyderiai ir kairiosios partijos kelia sau tikslą sukurti socialiai orientuotą valstybę. Tą daro ir dešiniosios partijos – Skandinavijoje, Vokietijoje ir kitur. Net Šveicarija skelbiasi kurianti socialiai orientuotą valstybę. Čia dažnai pabrėžiama, kad šiuolaikinės demokratijos brandą rodo ne tiek demokratiniai rinkimai, kurie, be abejonės, turi egzistuoti, bet ir stipri savivalda. O svarbiausia solidarus stipresniųjų visuomenės grupių požiūris į silpniausius, mažiau uždirbančius visuomenės narius.
Vadovaujantis šiuo kriterijumi mes negalime būti priskirti prie brandžių demokratinių valstybių ir net nesiorientuojame į jas. Dėl to daug mūsų tautiečių yra nepatenkinti, kaip veikia demokratija mūsų valstybėje. Bėga nuo tokios lietuviškos demokratijos į Vakarus, kur dėmesys žmogui nepalyginamai didesnis ir mažiau priklausomas nuo turtinės padėties, arba nedalyvauja rinkimuose apskritai. Ir taip gali būti tol, kol visuomenė ir valstybė neskirs didesnio dėmesio silpniausiems savo visuomenės nariams, kol nekils atlyginimai, kol dauguma, o ne mažuma ims gyventi geriau.