Problemos formuluotė teisinga, nors keistoka girdėti tokius žodžius šalies politinio elito atstovų lūpose. Tačiau paradoksaliausia yra tai, kad šiais triukšmingų akcijų metais garsiai šūkaujantys vaikų gelbėtojai ir jiems prijaučiantys politikai taip ir nepastebėjo tūkstančių labiausiai nuskriaustų Lietuvos vaikų.
Ne paslaptis, kad Lietuva šiurpina Europą didžiulėmis sovietinių internatų tipo vaikų globos institucijomis. Jų šalyje yra gerokai per šimtą, ten dažnai drauge glaudžiasi po šimtą ar daugiau vaikų nuo trijų (!) iki aštuoniolikos metų. Kol kas maždaug 5500. Nors tai nėra akcentuojama, šiuo gėdingu sovietų palikimu Lietuva sėkmingai konkuruoja su tokiomis vaikų internatų karalystėmis kaip Kazachstanas ir Rusija.
Visą šalį apraizgęs globos institucijų voratinklis iš tiesų primena A.Solženycino aprašytą sovietinių lagerių archipelagą. Jis tarsi yra įprasto visuomenės gyvenimo dalis, bet tuo pat metu - uždara sistema. Kitaip tariant, visuomenė tarsi kažką apie jį žino, bet iš esmės nežino nieko.
Atsakomybė už archipelago gyventojus yra patikėta instituciniams “ekspertams” - jį aptarnaujančiam ir palaikančiam personalui – auklėtojams, planuotojams, administratoriams, kontrolieriams. Juk dar nuo sovietinių laikų yra įsišaknijęs požiūris, kad geriausia vieta problemiškam žmogui – institucija.
Patalpinkime jį į instituciją ir problemos nebebus – žmogus paprasčiausiai dings iš visuomenės akiračio. Būtent todėl apie tikrąsias vaikų archipelago gyventojų patirtis yra mažai žinoma, o sulaukę pilnametystės jie apskritai kažkur dingsta. Rasti statistinių duomenų apie jų likimus nebūtų paprasta.
Tiesa, retkarčiais žiniasklaidoje išnyra informacija apie kelerius metus iškrypėlių lytiškai išnaudotus 11-12 metų berniukus ar prekeivių žmonėmis į sekso vergiją parduotas nepilnametes globos namų auklėtines. Tačiau tai nesulaukia jokio atgarsio. Juk tai “niekieno” vaikai, to kito žemyno gyventojai...
O tokie pranešimai – tik ledkalnių viršūnėlė. Lietuvoje šių vaikų balsai negirdimi, tačiau pasaulyje pakanka jų patirtis atskleidžiančių tyrimų. Ankstyvas mirtingumas, nesugebėjimas integruotis į visuomenę, savižudybės, psichiniai sutrikimai, didžiulė tikimybė patekti į prekeivių žmonėmis ir kriminalinius tinklus – šie rizikos faktoriai jau yra tvirtai pagrįsti.
Ne vieną valstybę pašiurpino liudijimai apie didelėse institucijose augusių vaikų išgyventą emocinį ir psichologinį pragarą. Pavyzdžiui, Norvegija prieš penketą metų nusprendė mokėti tokiems žmonėms kompensacijas už kažkada patirtas kančias – panašiai kaip nukentėjusiemsms nuo Antrojo pasaulinio karo ar kitų istorinių kolizijų. Panašūs procesai vyksta ir Švedijoje bei kitose vakarų šalyse.
Žinoma, nebūtina lygiuotis į tokias aukštumas, tačiau gal bent verta atidžiau dirstelėti į Estiją - juk ten didžiulės internatinės globos institucijos jau yra sėkmingai suskaldytos į mažesnes. Ar Lietuvoje tokia reforma iš tiesų yra neįmanoma?
Ar šis gėdingas sovietmečio palikimas yra tik finansinių nepriteklių išraiška, ar atskleidžia šiurpesnį dalyką – išskirtinį cinišką požiūrį į savo pačių vaikus? Juk dauguma specialistų ir tarptautinių organizacijų atstovų tarsi susitarę tvirtina, kad šiandieninė vaikų globos institucijų sistema Lietuvoje yra pirmiausia įsišaknijusi žmonių požiūryje.
Be to, ne kartą teko girdėti nuomonę, kad šios struktūros stagnacija yra daug kam naudinga, nes sukuria darbo vietas jį aptarnanaujančiam aparatui. Tik kaip visa tai dera su vaikų teisėmis ir interesais?
Yra ir kitų šios problemos aspektų. Ne iš vieno globos namų pedagogo teko girdėti maždaug tokį teiginį: „Manau, kad beveik visi mūsų vaikai keliaus į kalėjimą.“
Liūdnoka girdėti tokius žodžius žiūrint į tų pačių pedagogų globojamus mažiukus, pablyškusius antrokėlius, tačiau jei tikrai žinoma, kad dauguma globos institucijose augusių vaikų nesugeba integruotis į visuomenę, kiek vėliau jų išlaikymas kainuoja valstybei?
Šie triukšmingų akcijų ‚dėl vaikų‘ metai buvo puiki proga rimtai aptarti tūkstančių gremėzdiškoms institucijoms patikėtų Lietuvos vaikų tragediją. Kodėl neatsirado norinčių juos gelbėti? Ar kam nors teko girdėti apie piketus, protesto mitingus prieš jų žalojimą? Ar teko skaityti komentarų, kuriuose šiandieniniai globos namai būtų pavadinti tuo, kas jie iš esmės yra – specialiomis vaikų ‚zonomis‘? Ar buvo viešai diskutuojama apie esmines struktūrines tokios sistemos problemas, apie skubios reformos būtinybę, raginama naikinti visuomenėje įsisenėjusias stigmas?
Kol suaugusieji prasivardžiavo pedofilais, taškėsi seilėmis ir grobė politinį kapitalą, nematomi ir negirdimi vaikų archipelago gyventojai taip ir liko nepastebėti.
Nė piršto dėl jų nepakrutino ne tik politikai, bet ir vadinamasis visuomenės elitas - intelektualai, dauguma vadinamųjų visuomenės veikėjų ir prie jų besišliejančių žiniasklaidos galvočių. Akivaizdu, kad šioje grupėje vis dar vyrauja juokingai pasenęs požiūris: „Didiems protams - didžios temos“ (pvz., valstybininkų-pilietininkų kovos, santykiai su Rusija ar Lenkija, krepšinis ir t.t.), o toks socialinės politikos porūšis kaip moterų ir vaikų problemos paliekami “specialistams” ir TV pokalbių laidų vedėjoms.
Vis dėlto ši tema akivaizdžiai siejasi su “aukštąja politika”. Gal vis dėlto vertėtų viešai dar kartą pasvarstyti klausimą, kodėl tuo metu, kai Lietuvos institucijose traumuojamas toks didžiulis skaičius vaikų, šalies įvaikinimo politika yra absurdiškai restriktyvi ne tik užsieniečiams, bet ir savo šalies piliečiams? Juk ne tik ES šalyse dirbantys Lietuvos piliečiai automatiškai atsiduria užsieniečių sąraše, bet ir Lietuvoje gyvenantys, dirbantys ir mokesčius mokantys žmonės - vien dėl to, kad išdrįso sukurti šeimą su kitos šalies pilietybę turinčiu asmeniu.
Visi jie patenka į ‚svetimųjų‘ sąrašą ir turi laukti net po ketverius penkerius metus, kad galėtų suteikti šeimą jos desperatiškai laukiančiam vaikui. Kaip tai dera su institucijose augančių vaikų teise turėti šeimą?
Kodėl turint akivaizdžių statistikos duomenų, kad lietuviai nenoriai įvaikina vyresnius nei trijų metų vaikus ir suvokiant, kokią nepataisomą žalą jiems daro gyvenimas globos institucijose, vyresniems vaikams vis tiek primygtinai taikomas toks pat standartinis pusės metų “vietinės šeimos” laukimo terminas? Beje, jis institucijų sprendimu gali būti dar ir pratęstas.
Tačiau pasak Lietuvos įvaikinimo tarnybos, nėra statistikos duomenų, kiek kartų toks pratęsimas buvo atliktas. Nėra duomenų, vadinasi, nėra ir atskaitomybės.
Kodėl globos namuose tenka sutikti vaikų, kurie verkdami pasakoja, kad jų niekada gyvenime niekas nėra aplankęs, tačiau jie vis tiek nėra laikomi našlaičiais? Ar tai nėra įrodymas, kad šiose gremėzdiškoje sistemoje yra, švelniai pasakius, nusikalstamo aplaidumo?
Galiausiai, kaip užtikrinti, kad vaikams taikomų įstatymų kūrėjai ir šios srities administracinėse struktūrose dirbantys žmonės už statistikos sugebėtų pamatyti gyvą kenčiantį vaiką ir iš tiesų suvoktų, ką daro?
Lietuvoje seniai pribrendo laikas viešai kalbėti apie gėdingai atgyvenusią vaikų globos sistemą ir svarstyti jos alternatyvas. Tai neturėtų būti vien ‚specialistų‘ reikalas. Laikas atvirai informuoti visuomenę, kad labiausiai nuskriaustiems vaikams reikia ne vienkartinių “gerumo dienų“ ar paviršutiniškų labdaros akcijų, o esminės reformos ir pirmiausia žmonių požiūryje.
Tačiau visus metus šūkaujant dėl vaikų šie esminiai klausimai nebuvo iškelti. Tai geriausiai įrodo tariamos “vaikų gynimo kampanijos“ tikrąją vertę. O permetus akimis politikų nuveiktus darbus, į akis krinta tik du “pasiekimai“: Seimo paskelbta žinia, kad vaikus galima ir reikia mušti ir sutrikdytas vaikų teises atstovaujančios institucijos darbas.
Ar reikia akivaizdesnio įrodymo, kad dabartinis politikos elitas nėra suinteresuotas ginti nuskriaustus vaikus? Ačiū Seimo pirmininkei bent už tai, kad ji tai viešai pripažino.