Iš kantičkų nebegieda
Apylinkėse garsi 73 metų giedotoja turi 6 skirtingus giesmynus. Seniausią mirdamas jai paskyrė buvęs kaimo giedotojas. Giesmyną B.Subačienei perdavė velionio našlė.
Kitos giesmių knygos į vadoklietės rankas irgi pateko iš kadaise bažnyčioje giedojusių žmonių.
Be spausdintų giesmynų, B.Subačienė dar turi kelis vaikiška ranka prirašytus sąsiuvinius. Į juos mokykliniais metais giesmes perrašė sūnus, kai giedotoja gaudavo dar negirdėtą tekstą ir, užsirašiusi ant popieriaus skiautės, jį parsinešdavo namo.
Religinėmis giesmėmis B.Subačienė susižavėjo būdama 19 metų, tada pradėjo giedoti bažnyčios chore. Giedoti laidotuvėse ji pradėjo vėliau, kai jau buvo ištekėjusi.
Paskata imtis šios veiklos buvo kadaise tėvelio ištarti žodžiai: „Aš giedu, bet kai numirsiu, nebus kas man pagieda, kažin ar norės kas iš jaunimo to imtis?“
B.Subačienės tėvas giedodavo iš senutėlių maldaknygių – kantičkų, bet dukra iš jų negieda. Sako, senobinį raštą sunku įskaityti, o ir tekstai jau morališkai pasenę.
Giesmės gražiau nei dainos
Skaidraus ir stipraus balso savininkę seniūnijos kultūros darbuotojai ne kartą kvietė jungtis prie kaimo saviveiklininkų, tačiau moters tokie pasiūlymai nevilioja.
„Kai jauna buvau, linksmus renginius mėgau, 20 metų chore ir etnografiniame ansamblyje dainavau, o dabar mieliau einu į šermenis. Mėgstu nueiti į laidotuves šiaip sau, net kai giedoti nereikia“, – sakė ji.
Galbūt saviveiklinę karjerą ji būtų tęsusi, jei ne nuolatiniai sutuoktinio bambėjimai.
„Vyras labai pyko, buvo net suknią pakavojęs. Pavydėjo baisiai, sakydavo, kad visi tie dainavimai – pasileidimas. Ar pažiūrės kas, ar pakalbins, jau ir karas namuose. O kai laidotuvėse giedot pradėjau, nieko nebesakė“, – pasakoja pašnekovė.
Nevalgo ledų ir slogą savaip gydo
Kad išsaugotų gražų balsą, B.Subačienė visai nevalgo ledų, vengia šaltų gėrimų, labai saugo kaklą. Ranka parodo duobutę po kaklu, ties raktikauliais, sako, jei ši vieta pagauna skersvėjų, balsas iš karto užkimsta.
Pavojinga giedotojai ir sloguoti. Jei tik pajunta, kad nosį užima, panaudoja liaudišką priemonę ir slogos kaip nebūta.
„Nežinau, ar kitiems bus veiksminga, bet man padeda. Vos pajuntu, kad nosis ima varvėti, sumirkau medicininiame spirite gumulėlį vatos ir abi nosies angas gerai gerai įtrinu“, – pasakoja ji.
Spalvotas gėles pakeitė baltos
Pamačiusi į kiemą sukant moterį juoda skarele, B.Subačienė jau žino, kad kitą vakarą teks traukti giesmynus ir eiti į šermenis.
Kiek žmonių palydėta Anapilin, B.Subačienė neskaičiavo. Būna, kad per savaitę tenka pabuvoti 3 laidotuvėse, o kartais ir mėnesį niekas aplinkui nemiršta.
Gausybę kartų giedojusi prie karsto B.Subačienė gali palyginti dabartines ir kelių dešimtmečių senumo laidotuves.
Prieš porą dešimtmečių laidotuvės būdavo gerokai spalvingesnės. Liūdintys velioniui nešdavo įvairių atspalvių ir įvairių rūšių gėles. Tiko ir purpurinių rožių puokštė, ir kraujo spalvos gvazdikai, ir geltonai oranžinių gerberų kompozicija, tamsios chrizantemos ar margų astrų glėbelis.
Dabar prie karsto dedamos tik baltos gėlės, o ir tos vos kelių rūšių: lelijos, kalijos, chrizantemos.
Prieš kelis dešimtmečius ypač madingi buvę plastikiniai vainikai dabar grįžta kiek kitu pavidalu: eglišakių kompozicija apkaišoma vaškinėmis gėlėmis.
Seniau žmonės griežčiau laikėsi tradicijos prie mirusiojo eiti apsirengus tamsiais rūbais. Dabar šis paprotys sušvelnėjęs, tačiau B.Subačienė mano, jog vis vien netinka į laidotuves eiti raudonu paltu. Yra buvę, kad ji nesusilaikiusi pakužda per ryškiai apsirengusiai personai, jog šitaip elgtis nepridera.
Valgių – beveik kaip vestuvėse
Gerti daug svaigalų per gedulingus pietus tampa nebemadinga.
„Dabar vis dažniau net visai nebūna alkoholio arba padeda ant stalo vos vieną butelaitį. Seniau jokios laidotuvės neapsieidavo be naminio alaus“, – pasakojo giedotoja.
Užtai valgių gausa šiuolaikiniai gedulingi pietūs prilygsta vestuvėms. Ant stalo būna vyniotinių, silkių, mišrainių, karštų patiekalų ir kavos su desertu.
Kadaise būdavo paprasčiau, palydėję karstą į kapus žmonės sugužėdavo į velionio giminės namus, kur laukdavo kuklios vaišės: papjaustyta dešros, sūrio ir duonos. Tačiau gedėtojai užsibūdavo iki vėlaus vakaro, nes kilnodavo stiklelį. Dabar žmonės po gedulingų pietų išsiskirsto greičiau.
Pinigų vokelis – irgi gerai
Šiais laikais tik vieną kartą teko laidoti vienišą žmogų, kurio vargingai gyvenusi giminė gedulingiems pietums pakvietė vos 7 asmenis.
Mada vietoje puošnaus vainiko velionio šeimai įduoti voką su pinigais kaimuose irgi po truputį įsigali.
„Gal ir geriau taip, su vokeliu. Kas iš tų gėlių kalno? Mirusiam jų tikrai tiek nereikia. Pinigų gavę giminės geriau mišias užpirks“, – naujovių nesmerkia giesmininkė.
Kaimo giedotojai dirba ilgiau
B.Subačienę kviečia giedoti ne tik aplinkinių seniūnijų žmonės, bet ir užsakovai iš miestų.
Ji pastebėjo, kad per ilgus dešimtmečius kaimo laidotuvių apeigos beveik nepasikeitė, bet štai nuo miestietiškų mirusiojo palydėtuvių kaimo vietovių šermenys kuo toliau, tuo labiau skiriasi.
Didmiesčiuose nebėra mados prie velionio sėdėti per naktį, laidojimo salę, kur pašarvotas mirusysis, dažniausiai užrakina apie 22 valandą. O ir nebelaiko velionio pašarvoto kelias dienas.
Kaime tebegyvuoja paprotys artimiesiems prie mirusiojo budėti 2 naktis. Kartais velionį laidoja net po 3 parų.
Laidojant rajono gyventoją giedotojai turi darbo 3 dienas. Du vakarus po kelias valandas gieda prie karsto.
Tą dieną, kai lydi į kapus, gieda ištisai, giesmes traukia ir bažnyčioje, ir prie kapo duobės.
Mieste giedotojų paslaugos perpus sutrumpėja: vieną vakarą atgieda porą valandų ir išlydimą karstą dar giesmėmis palydi.
Širdis apraudojo sutuoktinį
Dažnai matomi atsisveikinimo su mirusiuoju vaizdai B.Subačienę užgrūdino, giedodama ji ašaromis neplūsta, tačiau kai laidoja jaunus žmones, nesusilaiko ir apsiverkia kartu su velionio artimaisiais.
Vienintelį kartą gyvenime per ašaras B.Subačienė negalėjo giedoti. Tai nutiko šį pavasarį, kai buvo pasamdyta giesmėmis palydėti gretimo kaimo gyventoją, o pačios širdis gniaužėsi nuo ką tik patirto skausmo.
Kovo mėnesį B.Subačienė palaidojo savo sutuoktinį. Vyras mirė netrukus po to, kai pora atšventė auksines vestuves.
Kartais net arbatos nepasiūlo
Žmonių, kurie samdo giedotojus, būna visokių.
Vieni supranta, kad giedotojai dirba darbą, nuo kurio pavargstama kaip nuo bet kurio kito, atokvėpio minutę pasiūlo jiems ir arbatos, ir sumuštinių, po laidotuvių gražiai padėkoja.
Bet būna ir tokių, kurie paslaugas teikiančius giedotojus laiko už nieką: lauke tvyro 25 laipsnių šaltis, bažnyčia šalta lyg kapo rūsys, giedant lauke, prie kapo duobės, net lūpos trūkinėja, o velionio giminės jokio karštimo nepasiūlo.