Šių meno šventovių užkulisiuose – net trys tragikomedijos.
1. „Nepakeičiamų vadovų nėra, nors aš juk nepakeičiamas” (Nacionalinis dramos teatras). Siužetas: 5 metus teatrą pramogų keliu vedęs A.Večerskis sulaukia akibrokšto – nuo šiol teatras esą turi eiti mistiniu meno keliu!
Kultūros ministras A.Gelūnas, pasitelkęs komisijas ir būrį prievaizdų, randa jam pamainą. Bet A.Večerskis pasijunta ir auka, ir herojumi. Jis apskundžia sprendimą teismui ir naktį esą eina į teatrą deginti dokumentų, kuriuose užfiksuoti negeri jo darbai.
2. „Nors mane visi keikia, aš esu nepakeičiama” (Klaipėdos muzikinis teatras). Siužetas: teatro vadovė A.Žigaitytė-Nekrošienė taip myli teatrą, kad net jame gyveno. Tačiau kolegos į jos meilę atsako tik neapykanta ir protestais.
„A.Žigaitytė-Nekrošienė sužlugdys teatrą”, – jau ne pirmą kartą šaukia pusė teatro darbuotojų. „Vadovausiu teatrui dar penkerius metus, nes ne visas idėjas spėjau įgyvendinti”, – atrėžia vadovė.
3. „Niekas nenorėjo būti nepakeičiamas, tad būsiu aš” (Panevėžio J.Miltinio dramos teatras). Siužetas: teatre tvyro tokia atmosfera, kad niekas nenori jam vadovauti. Vadovų konkurse dalyvauja vienintelis režisierius R.Vikšraitis. Jis pats nustemba, kad laimi.
Visi su nerimu laukia, ar jam pavyks poste išsilaikyti ilgiau nei aktoriui L.Sėdžiui, kuris iš teatro vadovo pareigų pasitraukė padirbęs vos dvi dienas.
Sutrikę tragikomedijų žiūrovai pagrįstai klausia: kodėl A.Večerskis taip veržėsi į Nacionalinio dramos teatro vadovus, jeigu būtų lengvai laimėjęs konkursą Panevėžio teatre?