Aktualu visai Europai
Europos Komisijos duomenimis, vaikų, esančių ties skurdo riba, santykis Europos Sąjungoje (ES) nebuvo sumažėjęs nuo 2000 metų. Pradėjus socialinio įtraukimo procesus, daug dėmesio skiriama kovai su vaikų skurdu ir siekiui užkirsti kelią sunkių gyvenimo sąlygų perdavimui iš kartos į kartą.
Ši problema ES valstybėse narėse vis labiau išskiriama kaip didžiausias prioritetas.
2010-uosius Europos Komisijai paskelbus Kovos su skurdu ir socialine atskirtimi metais, Lietuvos prioritetu taip pat įvardyti vaikai.
„Socialinė atskirtis vaikus žeidžia labiausiai, nes jie neturi galimybių daryti įtakos aplinkybėms, lemiančioms socialinę atskirtį. Vaikų skurdas didžiąja dalimi priklauso nuo šeimos, kurioje jie auga, situacijos. Neretai skurstančiose šeimose augantys vaikai patenka į skurdo „spąstus“ ir toliau patirdami sunkumų integruojantis į visuomenę, lieka tam tikroje socialinėje atskirtyje“, – sakė Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė.
Vaikai nusivylę suaugusiais
Vaikų laikinosios globos namuose „Atsigręžk į vaikus“ dirbanti psichologė Goda Panaradaitė pastebi, kad vaikams padedantys suaugusieji neretai jaučiasi darantys šiems paslaugą ir už tai iš vaikų reikalauja dėkingumo, o jo nesulaukę, jaučia apmaudą. Psichologė teigė, kad svarbiausia nesureikšminti vaikų tiesioginio elgesio, bet įžvelgti už jo slypinčius poreikius.
„Globos namuose augantys vaikai yra nusivylę suaugusiais: tie, kurie buvo artimiausi, juos paliko, įskaudino ar jų apskritai neteko sutikti. Vaikai nejaučia saugumą teikiančios besąlyginės meilės arba niekada tokios nepatyrė. Jie nepasitiki suaugusiais. Dėl to, kokioje situacijoje šiuo metu yra, jie nesijaučia dėkingi niekam. Tokie vaikai neretai būna agresyvūs, pikti, destruktyvūs tiek savo, tiek aplinkinių atžvilgiu. Toks elgesys labai skaudina globėjus“, – pasakojo G. Panaradaitė.
Specialistai atkreipia dėmesį ir į vaikus, kurie skaudžią gyvenimo patirtį priima kitaip: tampa liūdni, užsisklendę, tylūs. Kadangi jie nieko neiškrečia, yra mažiau pastebimi, nekelia didelių problemų, todėl laikomi „gerais“ vaikais. Tačiau neretai jiems pagalbos reikia žymiai labiau, kadangi jie savo emocijas laiko viduje ir jų būsena psichologiškai yra pavojingesnė ir žalingesnė nei tų, kurie mušasi, atsikalbinėja ir neklauso suaugusiųjų.
Neturime labdaros tradicijos
Sociologai pastebi, kad Lietuvoje nėra labdaros tradicijos – tik nedaugelis žmonių reguliariai aukoja nevyriausybinėms organizacijoms, skurstančius remiančioms parapijoms ir pan. Šalies gyventojai nenoriai dalijasi ne tik savo lėšomis, bet retai teikia ir paramą daiktais. Nebenešiojami drabužiai dažniau išmetami, nei sutvarkomi ir atiduodami stokojantiems.
„Taip pat yra ir su verslo įmonėmis – vos viena kita skiria pinigų labdarai. Visos kitos sako: mes neturim, mano kalnas dar per mažas, nuo jo dar nepradėjo byrėti. Čia yra kultūros, vertybių klausimas, kada aš jau pradedu dalintis su kitais“, – sakė Vilniaus universiteto docentė, socialinių mokslų daktarė Jolita Kašalynienė.
Svarbi savanorystė
„Sprendžiant socialines problemas svarbus visuomenės bendruomeniškumas, altruizmas, žmonių pagalba vieni kitiems. Deja, Lietuvoje to labai trūksta. Mūsų šalyje yra didžiulė savanorystės problema, surasti savanorių, kurie skirtų laiko neatlygintinai kažkam padėti yra labai sudėtinga“, – sakė J.Kašalynienė.
Ekonominio sunkmečio laikotarpiu žmonių galimybės dalintis materialinėmis gėrybėmis sumažėja, tačiau atsiranda daugiau laisvo laiko, kurį galima skirti prasmingai veiklai. Savanorių laukia daugybė nevyriausybinių organizacijų, tačiau norint padėti, nebūtina tapti vienos jų nariu.