Moters gyvenimo būdas verčia iš koto visą bendrabutį

Į savivaldybę su prašymu ją iškeldinti kreipėsi ir pati Z.Storastienė, ir kaimynės.

Jos vienbalsiai tvirtino, jog Z.Storastienė yra artistiška skandalistė ir intrigantė, kokios iki šiol jų name nėra buvę, todėl bendrabutis jau virto pragaru.

Ši moteris esą ir pusnuogė koridoriais yra laksčiusi bei klausinėjusi keistų dalykų.

Marijonų gatvės bendrabučio moterų karai gerai žinomi ir policijos pareigūnams, ir greitosios pagalbos medikams. Tai vienos, tai kitos pusės kviestos šios tarnybos čia lėkė ne kartą.

Pernai kaimynių konfliktai buvo pasiekę teismą. Z.Storastienė pripažinta kalta, jai buvo skirta administracinė nuobauda – įspėjimas.

Z.Storastienė tvirtino, kad gyvenimas bendrabutyje, kur gyventojams tenka naudotis viena virtuve ir bendru tualetu, tapo nebepakeliamas, kai į jos vieno kambario būstą atsikraustė naujasis sutuoktinis Vytautas Storasta.

Moteris norėtų įsikurti vieno kambario bute su virtuve ir vonia. Patogumų ir ramybės esą reikia ne jai, o sveikatos problemų turinčiam sutuoktiniui.

Vyriškiui kas antrą dieną atliekama medicinos procedūra, po jos žmogui reikia ramybės, o bendrabutyje to nėra. Ir vyrą, ir ją pačią kaskart neva lydi kaimynių užgauliojimai.

Z.Storastienė buvo susitikusi su Seimo nariu Petru Luomanu, meru Vitalijumi Satkevičiumi ir vicemere Gema Umbrasiene, kreipėsi į seimūną Vitą Matuzą, surašė raštą parlamentarui Juliui Dautartui, prašymais pakeisti būstą užpylė savivaldybę, tačiau iš to jokios naudos.

Viešai pagarsinti bėdas ir papasakoti savo gyvenimo istoriją Z.Storastienė ryžosi tikėdamasi tokiu būdu atkreipti į save dėmesį ir sulaukti pagalbos.

Ir dar todėl, kad žmonės žinotų, kaip gyvenime galima suklupti ir vėl keltis iš liūno.

Prieš mane sėdinti pašnekovė tvarkingai susišukavusi, antakiai šviežiai paryškinti juodu kosmetiniu pieštuku, lūpos kiek parausvintos, smėlio spalvos vilnonis rudeninis puspaltis dera prie plaukų spalvos.

Moteris sako paatvirausianti, išklosianti savo biografiją be pagražinimų. Jai kalbant justi suvalkietiškas akcentas.

Pašnekovė iš karto prisipažįsta, kad jos gyvenimo kelias buvo daugiau nužymėtas nuopuolių nei pakilimų, tačiau dabar vardan karštos meilės naujam sutuoktiniui ji pasiryžusi keistis.

Prieš metus Z.Storastienė ištekėjo trečią kartą. Anksčiau turėtų vyrų ji nemylėjo taip, kaip myli Vytautą Storastą.

Vytautą ji susirado pagal pažinčių skelbimus. Tuo metu ji buvo ką tik išvariusi sugyventinį, su kuriuo kelerius metus gyveno tame pačiame bendrabučio kambaryje, tad jautėsi vieniša.

Panevėžietė buvo susitikusi su ne vienu pretendentu į draugus, tačiau pasirinko rajone gyvenantį našlį Vytautą. Jį atpažino, nes seniau jie dirbo viename ūkyje.

Z.Storastienė – buvusi veterinarijos gydytoja, dirbusi įvairiuose ūkiuose. Vienu metu jai teko dirbti vaistų sandėlio vedėja, vėliau suktis pačios sukurtame versle.

Kaip atsitiko, kad gerą išsilavinimą, pelningą profesiją ir gražią šeimą turėjusi moteris brandžiame amžiuje atsidūrė socialiniame būste, į kurį atsikraustė iš nakvynės namų?

„Prisipažįstu, kad mano gyvenime buvo visko, daug kartų klupau ir kėliausi, su vyrais man nesisekė, į alkoholio liūną įklimpusi buvau, namus pragėriau.

Bet juk žmogus turi teisę klysti ir pasitaisyti, ar ne?“ – pasakojimą pradeda Z.Storastienė.

Iš Kudirkos Naumiesčio kilusi Z.Storastienė Kauno veterinarijos akademiją baigė būdama jau 27 metų. Paskyrimą gavo į Vilnių, bet pasiprašė į rajoną, kur pragyventi buvo lengviau.

Sako, buvusi nemylima tėvų dukra, neturėjusi jokios jų materialinės paramos nei mokydamasi, nei vėliau, tad kabintis į gyvenimą buvę sunku.

Taip Z.Storastienė atsidūrė Panevėžio rajone, Šilų tarybiniame ūkyje. Ten sutiko 16 metų vyresnį darbų vykdytoją ir už jo ištekėjo. Vyriškis Panevėžyje turėjo 3 kambarių butą, šeima jame ir apsigyveno.

Jaunamartė iš karto atsisakė darbo Šiluose, perėjo dirbti į ūkį prie pat miesto, vėliau gavo veterinarijos gydytojos darbą dar kitoje vietoje.

Pora vaikų nesusilaukė, tad paėmė auginti mergaitę iš Šiaulių vaikų namų.

Dabar Z.Storastienei atrodo, kad gyvendama su pirmuoju vyru jokios laimės nepatyrė, visiškai neturėjo laisvės. Sutuoktinis griežtai kontroliavo finansus, norint nupirkti dukrai batukus, tekdavo pinigų prasimanyti pačiai, užsidirbti iš šalies.

Po 20 santuokos metų jiedu išsiskyrė, bet liko gyventi tame pačiame bute. Teismas visiems šeimos nariams – vyrui, žmonai ir dukrai, kuri jau buvo ištekėjusi, padalijo po vieną kambarį.

Netrukus buvęs sutuoktinis išėjo gyventi pas kitą moterį. Tada ir prasidėjo Z.Storastienės nuopuolis.

Kai Z.Storastienė irgi susirado draugą ir jį priregistravo savo kambaryje, dukra sunerimo, jog kartu visam laikui įsikurs nekokios reputacijos svetimas žmogus.

Z.Storastienės draugas, kuris vėliau tapo antruoju sutuoktiniu, tuomet neturėjo darbo ir piktnaudžiavo alkoholiu. Stikliuko vis dažniau ėmė nevengti ir gyvanašlė.

Bijodama, kad butas nevirstų landyne, dukters šeima motinai pasiūlė sandėrį: nupirkti iš jos tą vieną kambarį ir padėti įsigyti kitą būstą.

Taip moteris su naujuoju draugu beveik miesto centre gavo medinio namo antrą aukštą. Gyvenamojo ploto buvo gerokai daugiau, tačiau nebuvo patogumų, šildymui reikėjo patiems pasirūpinti malkų.

„Žinojau, kad jis girtuoklis ir palaidūnas. Ištekėjau keršydama savo buvusiam vyrui, norėjau įrodyti, kad dar esu kažko verta.

Nieko gero pirmoje šeimoje nebuvau mačiusi, tik darbą, virtuvę ir maisto gaminimą“, – krytį į duobę teisino Z.Storastienė.

Kai moteris ištekėjo antrą kartą, buvo įpusėjusi penktą dešimtį. Vedybos nežadėjo gražaus gyvenimo. Abu neturėjo darbo, gyveno iš Z.Storastienės invalidumo pensijos.

Moteris prisipažino, jog kartą žentas su dukra jai net siūlė pinigų, kad tik ji liautųsi gerti ir paliktų naująjį vyrą. Pasiūlymą ji atmetė.

Vienu momentu Z.Storastienė pati atsipeikėjo, susiėmė ir įkūrė savo firmą. Verslas įsibėgėjo, atsirado lėšų, su jomis ir svajonių apie geresnes gyvenimo sąlygas.

Kad daugiau užsidirbtų, Z.Storastienė dar įsidarbino valytoja. Vyras darbo ieškoti nesiruošė. Žmona keldavosi į darbą, jis skubėdavo į alaus barą.

„Kai susipažinau, jis taip smarkiai dar negėrė. Aš stengiausi būti gera, keldavausi naktimis ir virtinukus darydavau, kad prieš išeidama į darbą išvirčiau“, – pasakojo moteris.

Šeimos gerovė pakilo, sutuoktiniai nusipirko dar pusę namo kitoje vietoje, įsigijo butą, automobilį.

Moteris sako tuomet nesukusi galvos, kad ji dirba, o vyras dykinėja ir kilnoja taurelę. Prie tos taurelės vis dažniau prisėsti vėl ėmė ir pati.

„Paskui prasidėjo tie nelaimingi šokiai“, – momentą, kai pasiekė visišką dugną, prisiminė pašnekovė.

Pirmą kartą į šokius „Kam per 30“ antrasis vyras ją nusivedė, kai dar jiedu buvo nesusituokę.

„Galvoju, kur papuoliau – ar pekloj, ar danguj? O paskui ėmiau galvoti, kad tai nieko blogo, pamačiau, jog žmonės gali laiką leisti linksmai, ateina ir vedę, muzikos pasiklauso, gyvenimą paįvairina“, – kalbėjo Z.Storastienė.

Kuo šeimos finansinė padėtis gerėjo, tuo moters sutuoktinis linksmiau gyveno: šokiai, dainos, nuolatinis gėrimas ir jokio darbelio.

„Įpuoliau ir pati į tą liūną, o jį nugalėti be galo sunku. Teko atsisakyti verslo ir darbo, paskendome skolose. Nebeliko nei namų, nei buto, viską pragėrėme. Gyventi nebebuvo kur“, – dejavo moteris.

Sutuoktiniai dar turėjo 6 tūkstančių litų vertės automobilį, bet degtine permirkusiomis smegenimis vyras nuvarė ją į metalo laužą ir pardavė už 100 litų.

Pora santuokoje buvo išgyvenusi beveik 10 metų ir visa, kas buvo sukaupta, praleidusi per gerklę.

Atomazga netikėta – vyras sunkiai susirgo, liga jį prikaustė prie lovos ir mirė.

„Likau viena ir plika kaip tilvikas. Ir toliau gėriau“, – nesibaigiančių negandų šleifą tempė našlė.

Prašviesėjus protui Z.Storastienė dar kartą bandė kabintis į gyvenimą, liovėsi be perstojo gerti, išsinuomojo butą ir ėmė sukti galvą, kaip įsigyti nuosavą kampą.

Situacija susiklostė taip, kad šalia Panevėžio esančioje gyvenvietėje rado plaučių vėžiu sergantį garbaus amžiaus vyriškį, kuriam reikalinga slauga.

Su pačiu ligoniu ir jo artimaisiais sutarė, jog už slaugymą pinigų neims, bet paveldės vieno kambario butą, kuriame ligonis gyveno.

Visus metus Z.Storastienė gyveno su ligotu senuku. Jį prižiūrėjo, paimdavo jo pensiją, pirkdavo valgį ir vaistus, skalbė, virė ir rūpinosi lyg savu.

Kai ligonis tapo panašus į mirtininką, susigriebė, jog šis gyvenimo palydovei neparašė testamento. Tą dieną, kai slaugytoja ketino atsivesti notarą, senukas ėmė ir numirė.

Velionio dukra į butą nusitaikiusią slaugytoją tuojau pat iškrapštė lauk. Iš širdgėlos Z.Storastienė vėl griebėsi velnio lašų. Tada jau kelias baigėsi nakvynės namuose.

Kai Z.Storastienei buvo pasiūlytas socialinis būstas, ji galėjo rinktis iš 4 vietų. Pasirinko gerai pažįstamame rajone – Marijonų gatvėje.

Moteris ketino susiimti iš paskutiniųjų ir atsisakyti alkoholio. Deja, seni sugėrovai pakišo koją, jie vaikščiojo tais pačiais takais.

Jau gyvendama bendrabutyje Z.Storastienė bandė gydytis nuo alkoholizmo, lankė anoniminių alkoholikų klubą.

Pašnekovė neslepia, jog iki ištekėdama už Vytauto bendrabutyje girtaudavo. Taurelę kilnoti ją gundė turėtas sugyventinis. Jį moteris įsitaisė pradėjusi lankyti vieną netradicinę religinę bendruomenę. Pora į krūvą suėjo besiaiškindama religines tiesas.

Tikėjimo brolis iš pradžių tik viešėdavo, o vėliau atsikraustė su visais daiktais.

„Kartą atsinešė knygą, kad paanalizuotume, taip ir liko. Prisimenu, išgėrėm butelį ir vėl baliai prasidėjo“, – eilinį slystelėjimą prisiminė Z.Storastienė.

Triukšmingai vaidytis su sugyventiniu Z.Storastienė pradėjo pastebėjusi, jog šio suaugę vaikai ją išnaudoja, atėję suvalgo visą maistą. O ir tikėjimo draugas niekuo prie bendro ūkio neprisidėdavo.

Tai, kad galiausiai sutiko Vytautą, Z.Storastienė vadina gyvenimo stebuklu. Su juo liovėsi nuolat gerti, nebent per šventes, baigia išsimokėti skolas, o ir jaučiasi gyvenimo saulėlydyje suradusi giminingą sielą.

Dabar didžiausias galvos skausmas – Vytauto sveikata. Pora susituokė pernai lapkritį. Dėl ligos vyras nebegali gyventi kaime, kur anksčiau buvo įsikūręs.

„Kartu mes esame laimingi, aš atsitiesiau, atsikračiau blogų įpročių, bet dabar kaimynės kasdien mus ėda, visaip gąsdina. Mums būtinai reikia atskiro butuko.

Vytautas grįžta iš dializės sienas ramstydamas iš silpnumo, o jos šaukia, kad jis girtas“, – kaimynais piktinosi Z.Storastienė.

Apsilankius bendrabutyje, kur gyvena Storastų šeima, trečio aukšto gyventojos sujudo lyg įpykdytų bičių avilys.

Moterys Z.Storastienę vadino legendine gyventoja ir viena per kitą pasakojo su ja susijusius įvykius.

„Lipa žmonėms per galvas, šmeižia, visi jai negeri. Vieną užsipuolė dėl šuniuko, kitą, kad jos katė nepatinka, trečią, kad spinta koridoriuje stovi. Ne vieną kartą policija čia važiavo ir greitoji.

Policija juokiasi, sako pilnatis, užtat ji siautėja.

Prisigėrusi pusnuogė lakstė koridoriuje ir visų klausinėjo, ar galėjo per burną pastoti. Ar tokių metų moteriai taip pridera elgtis?“ – piktinosi bendrabučio gyventojos.

Moterys sakė bijančios virtuvėje puodus palikti, jei skandalingoji kaimynė netoliese vaikštinėja, mat girdėjusios grasinimų susidoroti.

„Nė su vienu gyventoju nesikivirčijame, tik su ja“, – sakė Dalia Marcinkevičienė.

„Ji piktybiškai vandenį naudoja, prisipila kriauklę, pamerkia rūbus ir ištraukia, be jokio muilo, be nieko, ir taip kasdien.

Mano šuniuką grasino nunuodyti. Ją reikia gydyti arba izoliuoti“, – skundėsi vyriausia gyventoja Stasė Manikienė.

„Nebegalim jos kentėti, kreipėmės į savivaldybę, kad ją iškeldintų. O dėl nuolatinių šmeižtų jau apsisprendėme kreiptis į teismą, kitaip nebus galo toms nesąmonėms, ji juk aplinkiniams grėsmę kelia“, – sakė Zita Blaževičienė.