Taip 27 tūkstančiai skaitytojų internete reagavo į Panemunės gyventojos B.Skripnikovos istoriją, kurią atskleidė „Lietuvos rytas”.
Ši Lietuvos pilietė už grynuosius pinigus išpirko iš valstybės motinos sklypą pasienio miestelyje. Įmokos kvitą ji atidavė Pagėgių žemėtvarkininkams į rankas.
Tačiau dokumentas dingo visiems laikams. Kartu su registracijos knyga. Niekas neranda jau 20 metų. O jei nėra kvito, ir sklypo negalima atiduoti.
Tačiau valdininkai nedingo. Pertvarkytos tos pačios žemėtvarkininkų kontoros vadinasi kitaip. Personažai – irgi tie patys, bet teisinės atsakomybės dėl dingusio kvito nebėra.
Apgavysčių aukas gelbėja tik išimtys.
Kai ligota nukentėjusioji ima badauti prie Seimo. Arba parsiveža auklėjamąjį tuomet galingo V.Landsbergio raštelį iš Vilniaus į Pagėgius: „Na na na, mažučiai, pamėginkite dar kartą – pamatysite, kas bus!”
Mažučiai patyli suglaudę ausis. Žino: įsidarbins kitoje kontoroje – atsakomybė nepasivys. Kvitai dingsta – savų sklypų daugėja.
Tiksliausiai šią kraupią situaciją apibūdino Platonu iš Pagėgių pasivadinęs vyras: „Koks siaubas, kad tik bado akcijos gali priversti ištaisyti valdininkų klaidas! Kodėl niekas įstatymu nesiima ginti valstybės prestižo?”
Senovės graikų filosofo vardą pasiskolinęs lietuvis teisus.
Argi tai pragiedrulys, jeigu badavimais pavyksta surasti teisybę vienai pilietei, kai nukentėjusių – visuose Lietuvos kraštuose? Ir apstu kontorų, į kurias gali perbėgti biurokratas nebijodamas to, ką pridirbo anksčiau.