Labai sutrauktai teisinės visuomenės esmę galima nusakyti taip - įstatymas yra aukščiausias žmonių santykių reguliavimo principas.
Demokratinė visuomenės tvarka yra naikinama, moderniosios civilizacijos pagrindai ardomi, kai, reguliuojant žmonių santykius, aukščiau įstatymo, - kaip formalaus žmonių santykio principo – nebijokime šiuo atveju žodžio „formalus“, - yra iškeliamos ideologinės platformos ir, siekiant galios, tiražuojami pseudomoralistiniai užkeikimai, moralė yra pajungiama politikai.
Iš tiesų, esame teisūs, kai reikalaujame, jog politikas būtų įsipareigojęs moralės pavyzdžiams ir normoms, pats rodytų gražaus elgesio pavyzdį; taigi neleiskime politikos atskirti nuo moralės, tačiau moralę atskirti nuo politiko - privalome, jeigu siekiame išsaugoti moralinę pasaulio tvarką.
Politizuota moralė, moralė dėl „to ar kitko“, o ne savaimine savo verte, yra ne kas kita kaip nususinti šūkiai, išnaudojami politinės galios varžybose, bet nieko bendro su moraline neturinti pasaulio tvarka, kuri reiškiasi per žmogaus valios laisvę. Tokių šūkių populiarumas rodo ideokratinės valstybės principų gajumą, neįveikiamus refleksus, bjaurų užsiciklinimą.
E.Žiobienės atsistatydinimo pareiškimas ir komentarai spaudoje, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto dekano V.Nekrošiaus ir iškilaus teisininko D.Žalimo pasisakymai konferencijoje Konstitucijos dienos proga, ginant teisinės visuomenės principus, yra patys įdomiausi ir, tiesą sakant, jau pakankamai išsamiai aptarti pastarųjų savaičių įvykiai.
Pasikartodamas pasakysiu, kad yra dėl ko džiaugtis ir dar kartą noriu atkreipti dėmesį, kad tokie pasisakymai - tai vilties ženklai, jog turime kažkokių vidinių resursų sukurti naujos kokybės visuomenės gyvenimo raiškos ir žmonių bendrabūvio formą. Tokie pasisakymai, kaip atrodo, nėra tik sporadiški nutikimai, nevilties išlydžiai, desperacijos grimasos, bet, galimas daiktas, yra kelio ženklai, rodantys naują kryptį.
Dažnai yra priekaištaujama apžvalgininkui, jog esą aną domina labiau negatyvus nei pozityvūs nutikimai, jog žmonėms trūksta nuotaiką keliančių pranešimų iš pasaulio, todėl dabar prašau įsižiūrėti – kažkas pravėrė langą į pridvisusias patalpas plūstelėjo gaivaus oro gurkšnis. Tai iš tiesų kažkas panašaus į istorinės reikšmė skersvėjį.
Noriu atkreipti dėmesį, kad šių teisininkų išsakytos tezės nėra tik teorinė problemos refleksija, bet drauge yra valios veiksmas, bandant pasipriešinti valstybės užpuolimui.
„Jeigu kas nors nesitapatina su bandito mentalitetu - toks išsišokėlis yra pedofilas.“ Tokią štai ideokratinę antiteisinę sampratą garliavinė minia bando primesti visai šalies politinei sistemai, teisinius reguliavimo instrumentus siekdama pakeisti šantažo, žmogaus niekinimo, totalinio bauginimo, iškrypėliškos vaizduotės skatinimo mechanizmais.
Be jokios abejonės, Lietuvos teisinė sistema turi daug problemų, tačiau minia yra kurstoma užtrypti paskutinius orumo likučius šioje sferoje, teisinį reguliavimą iš esmės pakeičiant kvaziideokratiniu reguliavimu per baimės, šantažo, įtarumo eskalavimą.
Kitas momentas - kartais priekaištaujama aukščiausiems šalies pareigūnams dėl to, kad valdžios svertus turintys savo rankose žmonės nesugeba pasipriešinti minios spaudimui, tačiau jeigu didesne ar mažesne dalimi tiesa yra nuogirdos, jog prezidentė kišasi į teismų darbą, tai reiškia – teisinė valstybės užpuolime tiesiogiai dalyvauja aukščiausioji šalies pareigūnė. Tokia štai mūsų bėda.
Iš kur išdygo ši garliavinė minia?
Mano galva, tai yra ideokratinio valdymo principo parodija, deformuotas atvaizdavimas, paskutinis principo degradacijos laipsnis. Ideokratija pagal apibrėžimą – tai valdymas idėjomis ir, be jokios abejonės, šio principo sėkmės atvejis yra Sąjūdžio euforijos laikai, kai idėjos tryško fontanu, o laisvės siekis buvo iškeliamas aukščiau bet kokio bandymo apibrėžti veiklos sąlygas. Tada iš tiesų visuomenę vedė į priekį šviesuoliai, didžiausi šalies eruditai, autoritetą pelnę žmonės. Tačiau kai filosofus pakeičia banditai su ne mažesniu moralizavimo patosu, savo šiukšlynuose randantys šūkių, išreiškiančių jų kompleksus, atsiranda Garliavos fenomenas.
Kita vertus, prasminga, kai filosofus ir poetus valstybės idėjos artikuliavime pakeičia teisininkai... Bent taip turėtų būti, tokia yra pažangos kryptis. Todėl baigdamas dar noriu atkreipti dėmesį į tuos atvejus, kai ideokratinės nuostatos refleksai kartais prasimuša pirmavaizdiniu (nedeformuotu) pavidalu šiandienos iššūkių situacijose.
Šių eilučių autoriui tai primena bandymą vėl įvynioti dvidešimtmetę merginą į kūdikio vystyklėlius. Ne dėl to, žinoma, aukštosios ideokratijos tėvas V.Landsbergis po tam tikrų nutikimų galėtų, be visa ko, būti vadinamas didesniu sauskelnių ekspertu už visus ekspertus. Taip leiskite liūdnai pajuokauti, o, kalbant kiek rimčiau, norėčiau skaitytojo dėmesį atkreipti į neseniai išplatintą A.Juozaičio, ne be pagrindo vadinto Sąjūdžio riteriu, kalbos, kurią vienas iš Sąjūdžio kūrėjų neseniai pasakė Baltijos asamblėjoje, tekstą. Pasižadėjęs greitai baigti, trumpai priminsiu, jog čia filosofas su netramdomu moralistiniu užmoju kaltina tautiečius, papildančius emigracijos srautus.
Nesunku įsivaizduoti, jog Sąjūdžio kūrėjai į Lietuvos valstybės atsiradimą žiūri kaip į jų pačių rankomis pasodintą gležną daigelį, kurį daužo šiurpūs vėjai. Tačiau esu įsitikinęs, jog stebint susiklosčiusią padėtį iš Karalių pasakos (pagal žinomo paveikslo versiją) perspektyvos, Sąjūdžio kūrėjai gali pražiopsoti realybę. Valstybė nėra uždara geležinė dėžutė su sudėtais miegoti karališkojo infantilo žaislais, kurie stebuklingai atgyja kažkam užsimanius. Lietuvoje gyvena net labai gyvi žmonės su kasdieniais savo rūpesčiais. Gyvena dabar ir čia. Vienintelį kartą.
Valstybė yra politinė ir teisinė, bet ne moralinė visuomenės organizacija. Jeigu valstybė taikos sąlygomis įsivaizduojama kaip moralinė visuomenės organizacija, tai sukuriama palanki terpė valstybės idėjos sukarikatūrinimui ir drauge naikinama moralinė pasaulio tvarka.