Tiek saviems žmonėms, tiek kalbant apie žydus (apie Kompensacijos už žydų religinę nuosavybę įstatymo projektą)

Na ir kas tokio baisaus čia pasakyta? Tai, kad žydų kilmės Lietuvos piliečius Seimo narys išvadino “svetimais”. Ir ne tik. Juos dar ir įvardijo kaip “ne žmones”. Viena, kai tavo straipsniai per kelerius metus sulaukia iki dvidešimties tūkstančių anoniminių žydų nekentėjų komentarų, o visai kas kita, kai tai garsiai pasako Seimo narys.

V.Mazuronis galiausiai suvokė, kad tai, ką jis pasakė, iš tiesų skamba klaikiai: „Gal tiesiog nesusimąsčiau, per greitumą, nenorėdamas nieko blogo pasakyti, todėl pirmai progai pasitaikius, taip ir paaiškinsiu“. Ačiū. Kad visi taip greitai susiprastų. Nacionalinio saugumo komiteto narė Virginija Baltraitienė (Darbo partija) taip pat greitai susigaudė, kad Lietuvos piliečiai negali būti skirstomi į savus ir svetimus.

Tačiau liberalcentristas A.Čaplikas netiesiogiai antrina V.Mazuroniui: „Labai rimtai abejoju, ar Seimui šį rudenį, kuomet lopant ir balansuojant biudžetą reikės peržiūrėti ir pačius jautriausius mokesčių politikos klausimus, užteks politinės valios ir jėgos priimti minėtą įstatymą neskaldant visuomenės.“

Kodėl kompensacija už žydų religinę nuosavybę, mokant už ją per dešimt ar dvylika metų tik po 10 milijonų, turėtų skaldyti visuomenę? Juk Katalikų Bažnyčiai gražinami pastatai ar kompensacija visuomenės nesuskaldė?

Čia derėtų pabrėžti, kad kalbama apie kompensaciją už religinę nuosavybę, o ne šiaip už išžudytų žydų kilmės lietuvių visą turtą. Kolegos žurnalistai, politikai turėtų atkreipti į tai dėmesį ir neklaidinti visuomenės.

Taigi, per greitumą nei žydų kilmės lietuviai, nei etniniai lietuviai kaip ir nesusimąsto, kad vienas kito akyse jie jau senai virto marginalizuota žmonių grupe. Net ne žmonių, o, kaip dabar madoje sakyti, „socialine grupe“.

Viena „socialinė grupė“, pasirodo, mažiau verta už kitą „socialinę grupę“, kitaip tariant, tai net ne žmonės, šiuo atveju – žydai. Vėliau – romai, lenkai ir rusai, dar vėliau, lietuviai liberalai. Ak, taip, gėjai ir, anot rašytojo Jono Mikelinsko „gyvuliai anglai“, besišlapinantys ant Prezidentūros. Apropos, J.Mikelinsko, nuoširdžiai siekiančio apginti Lietuvos garbę. Pasiskaitęs jo “Teisė likti nesuprastam, arba Mes ir jie, jie ir mes”, taip ir norisi nukelti prieš jo „mokslinį darbą“ kepurę. Ypač tose vietose, kur garbus rašytojas remiasi ne tik “Siono išminčių protokolais“, bet dar ir rusų rašytoju G.Klimovu kaip autoritetingu „žydų klausimų žinovu“.

Esu įsitikinęs, kad J.Mikelinskas nuoširdžiai rūpinasi Lietuvos garbe. Ja taip pat rūpinasi ir kažkoks interneto anonimas: „Siulau tamstai paskaityti G. Klimovo knyga, Raudonoji kabala kur puikiai aprasyti homoseksualai ir kiti degeneratai“ (Tekstas netaisytas).

Ar mūsų garbe, Lietuvos žydų kilmės lietuvių garbe, rūpintis nėra kam? Mūsų seneliai, mažiausiai keletas šimtų jų, savanorių, dalyvavusių kovose už Lietuvos nepriklausomybę, buvo apdovanoti Vyčio kryžiais. Taip pat ir žuvo už Lietuvos laisvę. Ką čia dar ir pridurti?

„Mes“ ir „jie“ požiūris išliko. Todėl nuo pat kompensacijos už žydų religinę nuosavybę įstatymo projekto pradžios, visus dešimt metų buvo nuolat kaišiojami pagaliai į šios restitucijos ratus. Nors patiems „jiems“, lietuviams, galima buvo sugrūsti beveik 240 milijonų litų į balą, pardon, „valdovų rūmus“, betoninį kitčą, (reikės dar 250 mln.), ir – nieko. Milijardai LEO LT? Nieko. Iššvaistyti apie 50 mln. veksui ar kaip ten ta įstaiga vadinosi. Taip pat per 150 mln., numatytų biudžete „Būsto paskolų draudimui“ tik ne skolininkams, o bankams. Kiek šimtų milijonų nuėjo šuniui ant uodegos Vilniaus stadiono „statybose“?

Tai kaip, ponios ir ponai Seimo nariai, ar 128 mln. „tiems“, „ne žmonėms“, tai „socialinei grupei“ per mažai, ar per daug? Turėjo išmokėti 374 mln., o liko 128 mln. litų. Palyginkite tuos 128 mln., mokamus per dešimtmetį, su čia pateiktais per pora metų išleistais mažiausiai 700 mln. mokesčių mokėtojų litų, kurie nusėdo nežinia kur ir ne jų naudai. O kompensacijos religinėms žydų bendruomenėms atveju, Lietuvos valstybei liks visi 1 600 pastatų, neturintys nuosavybės dokumentų.

Bet tai, kad pastatai priklausė išžudytiems žydų kilmės lietuviams, – faktas. Dar priedo ir privačių, bet išžudytų asmenų nekilnojamasis turtas. Bendra apytikrė suma – apie milijardas litų. Išlikusiems teisių perėmėjams grąžinama arba kompensuojama nebus, nes daugelis jų jau nebe Lietuvos piliečiai.

Kitaip tariant, iš pradžių Lietuvos žydus apiplėšė sovietai, paskui tai padarė naciai, o dabar – dar ir nepriklausoma Lietuvos valstybė. Teisinė valstybė. Bus mokama tik už 104 pastatus, kurių bendra vertė... Paskaičiuokite patys. Bendrapiliečiams žydams, tačiau, siūloma tik 30 proc. pastatų vertės.

Taigi, gerbiami Seimo nariai, jums atsirado puiki proga pigiai atsikratyti iki kaulo įsipykusios problemos. Čia bent jau tikras biznis mokesčių mokėtojų naudai. Pardavei keletą pastatų, ir tie 128 mln., kurie bus išmokomi per 12 metų po 10 mln. per metus, sugrįš į valstybės iždą. O kaip manote, kur nusės tie gauti „žydiški milijonai“? Lietuvos rinkoje. Per religinius, švietimo, kultūros projektus. Žinoma, jeigu gavėjas bus maksimaliai skaidrus ir kontroliuojamas. Antraip tie pinigai pradings Amerikos platybėse.

Bet ir tarp mūsų, žydų kilmės Lietuvos piliečių yra krūvos mėšlo.

Vieni mano esantys daugiau verti už kitus, nors visų išžudytų giminių kaulai išsklaidyti po visą Lietuvą. Amoralumas – beribis. Ne tik lietuviai iš proto eina dėl pinigų. Nesutariame, nors judaizmas moko konfliktus spręsti bendru sutarimu, teisingumo pagrindu, o ne daugumos galia. Bet ir tos įsivaizduojamos galios nė kvapo. Todėl ir sutikta tik su 128 milijonais.

Ir, jeigu kažkaip nesusitarsime, nepasinaudosime valdančiosios koalicijos geranoriškumu, kitaip dar vadinama politine valia, tai, griuvus šiai Vyriausybei, liksime prie suskilusios geldos. Seimas jau tokią geldą ruošia. Jeigu Seimo nariai ir toliau remsis Hitlerio “Mein Kampf” „švarios rasės sampratomis“, „mes” ir “jie“ demagogija, tai yra patys to „nesuprasdami“ skirstys savo piliečius į „savus“ ir „svetimus“, taip ir atsitiks.

Kaip matote iš pavadinimo, kalbama tik apie kompensaciją už religinę nuosavybę. Visos kitos krikščioniškos konfesijos yra beveik viską atgavusios. Žydų religinės bendruomenės beveik nieko. Šis įstatymo projektas iš principo neprieštarauja jau veikiančiam Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo nuostatų taikymui. Todėl nekalbama apie jokį išskirtinį vien tik vienai grupei įstatymą.

Šis įstatymo projektas yra niekas kita kaip išimtis, nes tiesiog nespėta 1995 metais pagal egzistuojantį įstatymą pateikti prašymus gražinti arba kompensuoti religinę nuosavybę religinėms bendruomenėms. Todėl argumentas „pradžioje gražinti ar kompensuoti tiems ir tiems“ yra niekinis.

Įstatymo projekte kalbama apie tai, kad mokėjimas vyks dešimt metų nuo 2012 metų arba pagerėjus ekonominei padėčiai. Ką reiškia valstybei 10 milijonų litų per metus? Kai Bažnyčia atgavo milijardus? Nuomoja namus į kairę ir dešinę. Kitaip neišsilaikytų. Kaip žydų religinėms bendruomenėms išsilaikyti?

Silpnoji Kompensacijos įstatymo projekto vieta yra – nenurodytas gavėjas. Jeigu įstatymas bus priimtas nenurodant skaidraus gavėjo, tai kas žino, kam tie pinigai bus paskirti? Gyvūnų gelbėjimo organizacijai? Iš įstatymo projekto aiškinamojo rašto jau formuojasi gavėjui tam tikri kriterijai ir reikalavimai, bet to maža. Reikia aiškumo, tame tarpe ir teisinio bei būtinai viešai paskelbto viešam aptarimui. Toks turėtų būti ir Seimo reikalavimas vyriausybei, skirsiančiai gavėją.

Mat Lietuvos žydų bendruomenė, kartu su amerikiečiais žydais sukūrę Lietuvos žydų paveldo fondą, tik pažvelgus į jų fondo įstatus, pasiskaičius Vyriausybės Teisės departamento neigiamas teisėkūros skyriaus ekspertų išvadas, tuojau suprasi, kad šiam „fondui“ negalima skirti nei vieno lito. Seimo nariams būtina susipažinti su šią išvada prieš priimat įstatymą. (Ji pateikta žemiau). Ir taip pat reikalauti vyriausybės pateikti rimtus gavėjui formuoti visiško skaidrumo, kontrolės kriterijus. Naujame fonde turi dalyvauti tik Lietuvos piliečiai litvakai, kurie patys ar jų tėvai yra gimę prieškarinėje Lietuvoje. O ne Lietuvoje niekada negyvenę žydai. Asociacija Lietuvos žydų bendruomenė nėra vienintelė organizacija Lietuvoje. Yra ir rimtų asociacijai nepriklausomų organizacijų, religinių bendruomenių.

Įstatymo projekte numatomi pinigų panaudos tikslai bei galimi kontrolės mechanizmai. Bet jų nepakanka, nes apie gavėją nesakoma nei žodžio.

Tačiau niekada nesutiksiu, kad, kaip įstatymo projekte numatyta, 2011 metais iš kompensacijos pinigų skirti trys milijonus litų nukentėjusiems nuo Holokausto. (Kas bus gavėjas ir kaip pinigai bus skirstomi?). Kaip čia dabar išeina? Juos išžudė, apiplėšė ir dabar nuosavais pinigais kompensuosime jų patirtas kančias? Lietuva referendumu nusprendė reikalauti iš Rusijos kompensacijos už patirtas kančias. Bet bent kol kas išvežtiems į Sibirą ir sugrįžusiems dabar mokamos pašalpos. Ar žydai nėra bendrapiliečiai? Ne žmonės? Naivus klausimas.

Tam ir paskyriau visą straipsnį: „Tiek saviems žmonėms, tiek kalbant apie žydus“.

***

Priedas: Vyriausybės teisės departamento ir teisėkūros skyriaus neigiamos išvados apie Lietuvos žydų paveldo fondą, įsteigtą asociacijos Lietuvos žydų bendruomenė ir JAV Amerikos žydų organizacijų. Tas fondas siekia būti vieninteliu gavėju.

Yra ir alternatyvus fondo projektas, sudarytas iš nepriklausomų Lietuvai nusipelniusių litvakų, nepriklausomų Lietuvos žydų organizacijų, LŽB ir religinių bendruomenių. Bet kuriuo atveju, įstatyme turi būti nurodytos garantijos religinėms žydų bendruomenėms, nepriklausančioms asociacijai Lietuvos žydų bendruomenė ir jos įsteigtai Lietuvos religinei bendruomenei. Joms turi būti garantuotas lėšos. Juk įstatymo projektas ir pavadintas Kompensacija už religinę žydų nuosavybę.

Dėl klausimų, susijusių su LIETUVOS ŽYDŲ RELIGINE BENDRIJA IR VšĮ „Lietuvos žydų paveldo fondas“

2009 m. kovo 24 d.

Dėl viešosios įstaigos „Lietuvos žydų paveldo fondas“ steigimo ir veiklos

Viešosios įstaigos steigimą, valdymą, veiklą, reorganizavimą, pertvarkymą ir likvidavimą reglamentuoja Viešųjų įstaigų įstatymas (toliau vadinama – VšĮĮ).

Svarbu pažymėti ir atkreipti dėmesį į kai kurias VšĮĮ nuostatas, kaip antai 2 straipsnio 1 dalis, kurioje iš esmės nurodyta, kad viešosios įstaigos tikslu negali būti pelno siekimas, o pagrindinis tikslas yra tenkinti viešuosius interesus; 4 straipsnio 1 dalies nuostata, kad viešosios įstaigos steigėju gali būti asmenys, kurie iš įstaigos veiklos nesiekia sau naudos.

Vertinant viešosios įstaigos „Lietuvos žydų paveldo fondas“ (toliau vadinama – Įstaiga) steigimo sutartį ir šios Įstaigos įstatus formaliai galima pasakyti, kad šiuose dokumentuose nėra paneigiamas įstatymų viršenybės principas, tačiau visgi reikėtų atkreipti dėmesį į kai kuriuos aspektus:

1. Pirmiausiai ką reiktų pažymėti - tai, kad valstybė negali tapti šios Įstaigos dalininku. Kad tapti įstaigos dalininku, asmuo VšĮĮ ir įstatų nustatyta tvarka turi perduoti Įstaigai įnašą (pinigus ar kitą nustatyta tvarka įvertintą materialųjį ir nematerialųjį turtą). Valstybės įnašo perdavimas pagal Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymą laikytinas valstybės turto investavimu, o remiantis šio įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktais valstybė turtą, kaip įnašą, viešajai įstaigai gali perduoti tik tuo atveju, kai yra vykdomi steigimo sutartyje prisiimti steigėjo turtiniai įsipareigojimai ir tuo atveju, kai yra didinamas viešosios įstaigos dalininkų kapitalas, jei valstybė yra jų dalyvė. Tai reiškia, kad valstybė dalininku gali tapti tik tuomet, jei ji yra viešosios įstaigos steigėja (viena iš steigėjų) ir investuoti tik į naujai steigiamas viešasias įstaigas arba įstaigas, kuriose valstybė jau yra dalininkė. Taigi, tai reiškia, kad valstybė Įstaigai ketinanti perduoti ar perdavusi kompensacines lėšas už nacionalizuotą ar kitaip neteisėtai nusavintą žydų nekilnojamąjį turtą, negalėtų tapti šio juridinio asmens dalyve ir užtikrinti atitinkamų sprendimų priėmimo, operatyvios veiklos kontrolės bei teisėtumo. Norint, kad valstybė dalyvautų viešosios įstaigos valdyme, ji turėtų steigti (viena ar su kitais asmenimis) naują viešąją įstaigą, tačiau šiuo metu to padaryti irgi negalima, kadangi po 2009 m. kovo 2 d. Konstitucinio Teismo išaiškinimo turėtų būti pirmiausiai pakeistas Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymas (19 straipsnis) ir šiame įstatyme įtvirtinti investavimo kriterijai.

2. Įstaigos vienas iš svarbiausių tikslų (Įstatų 2.1.1 punktas) yra nukreiptas į ateitį ir tiesiogiai nepriklausantis nuo pačios Įstaigos veiklos, tuo pačiu ribojantis Įstaigos teisnumą, kadangi sietinas su tik Seimui priklausančia kompetencija (įstatymų leidybos funkcija), priešpastatomu konstituciniu nuosavybės apsaugos principu. Kartu pažymėtina, kad siekimas susigrąžinti visą nusavintą žydų turtą neatskleidžia įstatyminio tikslo - tenkinti viešuosius interesus - turinio, kadangi atskirų asmenų turtą (ir privačių), kaip galima suprasti iš Įstatų, siekiama susigrąžinti Įstaigos žinion (Įstatų 2.1.1 ir 2.2 punktai). Be kita ko, siekiama susigrąžinti turtą „neturintį paveldėtojų“, kas iš esmės neatitinka CK 5.62 straipsnio (Palikimo perėjimas valstybei) nuostatų.

3. Įstatų 2.1.2 punkte numatyta, kad vienas iš Įstaigos tikslų yra padėti Lietuvos žydų bendruomenei, kuri yra viena iš šios Įstaigos steigėjų, todėl, vertinant kartu su Įstatų 2.1.6 punkto nuostatomis, galima kelti klausimą, ar tai atitinka VšĮĮ 4 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad steigėju gali būti asmuo, kuris iš įstaigos veiklos nesiekia sau naudos. Be kita ko, pažymėtina, kad Įstatų 5.3 punkte apskritai yra numatytas reikalavimas, kad Įstaigos valdymo organai (visuotinis dalininkų susirinkimas, valdyba ir įstaigos vadovas) privalo veikti Įstaigos ir jos dalininkų interesais ir jų naudai, o tai iš esmės nesiderina ne tik su Įstaigos Įstatuose numatytais tikslais, neatitinka CK 2.34 straipsnio 2 dalies, 2.87 straipsnio 3 dalies, VšĮĮ 4 straipsnio 1 dalies nuostatų, tačiau tokio turinio pareigos apskritai yra būdingos tik įmonėms (pelno siekiantiems juridiniams asmenims).

4. Iš Įstatų 2.1.3 ir 2.1.4 punktų galima suprasti, kad Įstaigai Lietuvoje grąžintas turtas iš esmės būtų naudojamas visame pasaulyje (pagal Įstatų 3.1.8 punktą tai apimtų ir lėšas), o Įstatų 2.2 punkte yra suformuluotas imperatyvas subjektams, kurie vienaip ar kitaip gali spręsti nacionalizuoto turto grąžinimo klausimus, inter alia Seimas ir Vyriausybė. Pažymėtina, kad viešosios įstaigos įstatai yra jos steigimo ir veiklos dokumentas (VšĮĮ 6 str. 1 d.), o ne teisės aktas, kurio nuostatos būtų privalomos vykdyti kitiems subjektams (ne dalininkams), todėl manytina, kad tokia nuostata, atsižvelgiant į VšĮĮ 6 straipsnio 3 dalį, turėtų būti pakeista (panaikinta).

5. Įvertinus Įstaigos tikslus, turto panaudojimo kryptis abejotina, ar Įstaiga galėtų būti tuo fondu, kuris pagal įstatymą gautų ir valdytų lėšas (kompensaciją) už nacionalizuotą ar kitaip nuteisintai nusavintą žydų turtą, kadangi įstatymų leidėjui nustačius kitokius lėšų panaudojimo tikslus nei numatyti Įstaigos Įstatuose, Įstaiga pagal VšĮĮ 13 straipsnio 8 dalį negalėtų tokių lėšų priimti. Priešingu atveju, įstatymo nuostatos turėtų būti „priderintos“ prie Įstatu ir įstatymų leidėjas būtų saistomas Įstatuose numatytų tikslų, o tai ribotų Seimo konstitucines galias, jo apsisprendimo laisvę, ir tai prieštarautų teisinės valstybės principui.

6. Atsižvelgiant į Įstatų 4.1 ir 4.2 punktų turinį, kad Įstaigos dalininkais yra juridiniai asmenys ir dalininku gali būti tik Lietuvos Respublikos ar užsienio valstybės juridinis asmuo, Įstatų 4.4.2 punktas prieštarauja CK 5.1 straipsnio 1 dalies ir 5.19 straipsnio 1 dalies nuostatoms, kadangi tik fizinis asmuo gali palikti palikimą testamentu. Be kita ko, Įstatų 4.4.2 punkte numatyta, kad Įstaigos dalininkai turi teisę parduoti ar kitaip perduoti savo turto dalį kitiems asmenims šiuose Įstatuose nustatyta tvarka, tačiau tokia aiški tvarka Įstatuose nėra nustatyta, nors to reikalaujama pagal VšĮĮ 6 straipsnio 1 dalies 7 punktą. Ši tvarka iš esmės yra nustatyta Įstaigos steigimo sutarties 9.3 ir 9.4 punktuose, o apie sudarytų sutarčių privalomumą užsimenama Įstatų 4.5 punkte.

7. Įstaigos steigėjais ir dalininkais šiuo metu yra 3 asmenys: Lietuvos žydų bendruomenė (toliau vadinama – LŽB), Lietuvos žydų religinė bendrija (toliau vadinama – LŽRB) bei World Jewish Restitution Organization (toliau vadinama – WJRO). Pagal Įstatų 4.2 punktą, tik esant visų trijų dalininkų rašytiniam sutikimui kitas juridinis asmuo galėtų tapti Įstaigos dalininku. Įstatuose numatyta, kad visuotiniame dalininkų susirinkime sprendimai gali būti priimti tik dalyvaujant visiems dalininkams, paprasta balsų dauguma (išskyrus sprendimus, susijusius su Įstaigos pertvarkymu, reorganizavimu ar likvidavimu), o kiekvieno dalininko turimų balsų skaičius prilygsta jo įnašo nominaliai vertei padalintai iš 50 (Įstatų 6.3 ir 6.4 punktai). Įstatų 10.1 punkte numatyta, kad Įstaigos dalininkų kapitalą sudaro 200 Lt (pagal Įstaigos steigimo sutarties 3.3.1 – 3.3.3 punktus WJRO įnašas yra 100 Lt, o LŽB ir LŽRB įnašai yra po 50 Lt) ir šis kapitalas gali būti didinamas ar mažinamas tik visuotinio dalininkų susirinkimo sprendimu. Darytina išvada, kad Įstaigos visuotiniame dalininkų susirinkime WJRO turi ½ visų balsų ir bet kokiu atveju LŽB ir LŽRB be WJRO sutikimo (pritarimo) negalėtų priimti jokių sprendimų, tame tarpe ir sprendimų susijusių su valdybos narių atšaukimu bei sprendimų dėl disponavimo Įstaigos ilgalaikiu turtu bei įgaliojimų valdybai suteikimo priimti sprendimus paskirstyti Įstaigos lėšas (Įstatų 6.1.5, 7.3.5, 7.7.3 punktai). Pažymėtina, kad valdyboje taip pat numatytas panašus atstovavimas (Įstatų 7.4, 7.10 punktai).

8. Nors Įstatų 9.5 punkte formaliai ir numatoma, kad valstybės įstaigos turi teisę tikrinti Įstaigos veiklą įstatymų nustatyta tvarka (VšĮĮ 11 straipsnio 3 dalis), tačiau reikia pažymėti, kad tuo atveju, jei valstybė perduotų Įstaigai turtą (inter alia pinigus) ši Įstaiga pagal Valstybės kontrolės įstatymo 14 straipsnio 2 dalies 4 punktą taptų valstybinio audito subjektu.

9. Neaiškumų kelia Įstaigos steigimo sutarties 10 punkto nuostatos, kurios reglamentuoja steigėjo dalies dalininkų kapitale išpirkimą dėl padarytų šios sutarties pažeidimų, nemokumo, bankroto, steigėjo pabaigos, nes nėra apibrėžtas tokių sprendimų priėmimo mechanizmas. Galima įtarti, kad tokiu būdu Įstaigos dalininku (savininku) gali tapti vienas iš steigėjų.

10. Pažymėtina, kad LŽB, kaip viena iš Įstaigos steigėjų ir dalininkių, yra asociacija, kurios pagal Asociacijų įstatymą tikslas - koordinuoti asociacijos narių veiklą, atstovauti asociacijos narių interesams ir juos ginti ar tenkinti kitus viešuosius interesus. Pagal Asociacijų įstatymo 16 straipsnį asociacijai leidžiama nuosavybės ar bet kokiomis kitomis teisėmis valdomą turtą ir lėšas perleisti, užtikrinti juo prievolių įvykdymą ar kitaip apriboti savo valdymo, naudojimo ir disponavimo teises į jį tik tuo atveju, kai tuo siekiama įgyvendinti asociacijos įstatuose nustatytus veiklos tikslus ir draudžiama neatlygintinai perduoti asociacijos turtą nuosavybėn asociacijos nariui, valdymo ir kolegialių organų nariui, asociacijoje darbo sutarties pagrindu dirbančiam asmeniui ar su jais susijusiam asmeniui, ar trečiajam asmeniui, išskyrus labdaros ar paramos tikslus, nustatytus įstatuose pagal Labdaros ir paramos įstatymą. Asociacija pinigus, gautus kaip paramą, taip pat kitus negrąžintinai gautus pinigus ir kitą turtą gali naudoti tik juos davusio asmens nurodytiems tikslams, jeigu asmuo tokius tikslus nurodė. Asociacija negali priimti pinigų ar kito turto, jei duodantis asmuo nurodo juos naudoti kitiems, negu asociacijos įstatuose yra nustatyta, tikslams.

Atsižvelgiant į tai, galima svarstyti, ar LŽB galėtų priimti Įstaigos pagal Įstatus skiriamą paramą ir būtų pajėgi bei kompetentinga panaudoti gautus pinigus ar kitą turtą iškeltiems tikslams.

Išvada: Įstaigos Įstatų kai kurios nuostatos neatitinka įstatymų; iš Įstaigos veiklos siekiama naudos steigėjams (dalininkams); Įstaigai grąžintas turtas būtų naudojamas visame pasaulyje; Įstaigos valdymas ir dalininko teisių perėmimo galimybė sudaro sąlygas nepriimti svarbių sprendimų, eliminuoti LŽB ir (ar) LŽRB iš veiklos; valstybė negali tapti Įstaigos dalininke ir taip aktyviais veiksmais užtikrinti Įstaigos valdymo (inter alia Įstatų pakeitimo ir disponavimo Įstaigai perduotu turtu klausimų sprendimo); Įstaigos įstatuose numatomi kompensacijos už nacionalizuotą ar kitaip neteisėtai nusavintą žydų turtą panaudojimo tikslai (kryptys) turi sutapti su įstatymo tikslais; atsižvelgiant į įstatyme suformuluotus tikslus, galėtų būti sprendžiamas klausimas dėl naujo juridinio asmens, kuriam būtų išmokėta kompensacija už nusavintą žydų turtą, ir kuriame, esant poreikiui, dalyviu būtų ir valstybė, steigimo.

Patarėjas Dainius Petravičius