Kaimo poetę už humorą plaka apkalbų rykštėmis

Kurti humoristinius eilėraščius, kuriuose pašiepiami politikai, S.Turulienė pradėjo paraginta „Panevėžio ryto“ redakcijos. Jos kūryba ne kartą buvo spausdinta mūsų laikraštyje.

Tačiau paskalos, esą eiles rašo siekdama atkreipti svetimų vyrų dėmesį, Panevėžio rajone gyvenančią S.Turulienę smarkiai užgavo.

Dorai ir tvarkingai visą amžių gyvenusi moteris, neturėdama kitokių ginklų, ilgaliežuvėms atsikirto dar vienu laikraštyje išspausdintu eilėraščiu, taip dar labiau jas įsiutindama.

S.Turulienė net sulaukė perspėjimų daugiau neberašyti eilėraščių, antraip būsią riesta.

Patarimus nebeeiliuoti vadoklietės moterys jai išsako tiesiog susistabdžiusios gatvėje.

„Patarčiau neberašyti, žmonės tavęs nesupranta, apkalba, juokiasi“, – tokius skaudžius žodžius S.Turulienė pastaruoju metu girdi vis dažniau.

Kaimo poetė prisiminė, kad grėsmingą laišką ji buvo gavusi ir prieš 20 metų. Tada anonimas grasino ją pakarti ant šakos sode, jei nesiliaus rašyti.

S.Turulienė neįsivaizduoja, kam anuomet galėjo užkliūti. Tada rašė tik apie gamtą, jos grožį, savo išgyvenimus ir džiugesį.

Šį kartą moteriai kiek aiškiau, dėl ko jos rašymai ne visiems patinka. Poetė eilėmis pasijuokė iš politikų, kaimo negerovių, iš žmonių ydų, ypač noro apkalbėti svetimus.

Pikti liežuviai į S.Turulienę nusitaikė po to, kai jos eilės buvo pradėtos spausdinti „Panevėžio ryte“, skaitytojų kūrybos skyrelyje.

Iki tol S.Turulienė humoristinio žanro kūrybos nebuvo bandžiusi, pajuokiančias eiles ji pradėjo kurti specialiai laikraščiui.

Pastabi kaimo poetė vaizdingai eilėmis aprašė kasdienybę, pasišaipė iš „aukšto pletkininkių stažo“ ir iš vyrų, kuriems „sulaukus tokio amžiaus niekur niekas nebeveikia“.

Pastaroji frazė galutinai išvedė Vadoklių gyventojus iš pusiausvyros.

„Iš kur ji žino, kad vyrams nebeveikia, jei su mano vyru nemiegojo?“ – įtūžusi ne tik kaime sutiktiems, bet ir įlipusi į autobusą visiems keleiviams aiškino viena moteriškė.

Ji kišenėje turėjo laikraščio iškarpą su S.Turulienės eilėraščiu. Ja, kaip svariu įrodymu, mosavo pažįstamiems po nosimi ir šaukė, kad poetės kūryba yra gyvos pinklės stipriosios lyties atstovams.

Kuo daugiau eilėraščių spausdino „Panevėžio rytas“, tuo juodesni debesys tvenkėsi virš S.Turulienės galvos.

Vieni kaimiečiai S.Turulienės kūryba mėgavosi ir kvatojosi, kiti tūžo, kad skyrelyje „Skaitytojų kūryba“ minimi Vadokliai ir kad lengva atpažinti eilėraščiuose atsidūrusius personažus.

Prie kaimo parduotuvės sutikti alų gurkšnojantys vyrai, paklausti apie kaimo poetę, neslėpė pasididžiavimo, jog Vadokliai tokią turi.

Pasiteiravus, ar skaitė laikraštyje eilėraščius apie Vadoklius, jie tik šypsojosi į ūsą.

Dviračius kelkraščiu besivarančios dvi moterys kalbėjo nenoriai. Anksčiau S.Turulienės eilės skambėjo įvairiuose renginiuose, ji labai gražiai sueiliuodavo sveikinimus, proginius tekstus parašydavo, o ir šiaip geraširdė ir maloni moteris yra. Jų nuomone, poetė Vadoklius aprašė be reikalo.

„Nu ir kam eilėraštin sudėt, kad vyrai nebepagali? Kad mergaička kokia šitaip sakytų, o dabar boba metuose, eik tu sau“, – apmaudo neslėpė pašnekovės.

„O man jos eilėraščiai labai patinka. Sulaukus laikraščio pirmiausia puolu žiūrėti, ar yra mūsų Stasytės kūrybos įdėta. Jei yra, tą laikraštį pasidedu“, – kaimynės rašymu džiaugėsi Bronislava Subačienė.

Pasibeldus į Stasės ir Antano Turulių namų duris, jas atveria šeimininkė. Tamsiaplaukė, skaistaus veido, besišypsanti.

Nedideliame namuke sutuoktiniai gyvena vieni, nes vaikų nesusilaukė. Jau 43 metai, kai jiedu šeima.

A.Turulis 6 metai nekyla iš patalo, žmona jį kantriai slaugo. Traktorininku, o vėliau ilgus metus kalviu dirbusį žmogų prie lovos prikaustė insultas. Be sutuoktinės pagalbos jis negali nei atsisėsti, nei pasiversti ant šono.

Name vietos – vos apsisukti. Durys iš mažos ir labai tvarkingos virtuvėlės praviros į nediduką kambarį, kuriame stovi ligonio lova. Jam ant kojų guli 2 katinai, šeimos numylėtiniai.

A.Turulis paaiškina, kad jaunylis katinas labai sirgo, žmona jam vaistus lašino pipete.

Pokalbį pradedame nuo to, dėl ko kaimas piktinasi, – apie šmaikščiąsias dažnutes.

„Juodi žmonės, tamsuma. Liepė neberašyti. Piktinasi. Jų akimis žiūrint, rašau nešvankiai. Sako, gal jai vyrų reikia? Pavadina paleistuve“, – situacijos neslepia S.Turulienė.

Moteris juokiasi ir aprodo nediduką būstą, kuriame joks slaptas svečias neturėtų kur pasislėpti. Visus svečius, kas tik įžengia pro duris, jos vyras mato kuo puikiausiai, taigi ir suvilioti kavalieriai čia negalėtų viešėti.

Anksčiau S.Turulienė tai vieno, tai kito kaimyno prašydavo pagalbos ūkio darbuose, dabar bijo net šnektelėti su žmogumi gatvėje, kad nebūtų apšaukta.

„Trauk juos velniai“, – taip ilgaliežuvių paskalas įvertina A.Turulis.

Jaunystėje A.Turulis ne itin džiaugėsi, kad žmona eiles rašo, jos užsiėmimą vadino „durniavimu“. Kartais net pyktelėdavo, kartais svetimų dėmesio pavydėdavo. Vėliau įprato, kad žmona rašo, suprato, jog to užsiėmimo nemes, ir susitaikė, kad gyvena su poete.

„Mieste skiriasi, mylisi, draugauja ir niekam neužkliūva, o čia stabteli su žmogumi pakalbėti ir jau pripaišo kaip kavalierių“, – guodėsi S.Turulienė.

Kaimo moterų išpuoliai S.Turulienę žeidžia, tačiau moteris nė neketina paisyti perspėjimo liautis rašius.

Eilėraščių rašymas S.Turulienei yra pačios gražiausios akimirkos, ką gyvenime teko patirti.

Keli S.Turulienės eilėraščiai yra papuolę į lietuvių poezijos rinktines, išspausdinti šalia J.Marcinkevičiaus ir J.Strielkūno. Šias knygas moteris rodo lyg didžiausią brangenybę.

Velžio seniūnija buvo pažadėjusi išleisti S.Turulienės poezijos knygą. Ji jau sumaketuota, paruošta spausdinti, bet dėl lėšų stygiaus procesas užstrigęs. Į būsimą knygą sudėta per 200 geriausių S.Turulienės eilėraščių.

S.Turulienė parodė kompiuteriu spaustą josios eilių knygelę, kurią jai 50-mečio proga padovanojo sesers šeima. Tiražas juokingas, tik 15 egzempliorių, o ir tie patys per šventę buvo išdalinti giminaičiams.

S.Turulienė prisimena dar vaikystėje puoselėtą troškimą nors kartą pamatyti savo eilėraštį, išspausdintą kokiame nors leidinyje. Pirmą kartą jos eilėraščiai laikraštyje „Tėvynė“ pasirodė, kai jai buvo 19 metų.

Eiliuoti S.Turulienė pradėjo būdama dar visai vaikas. Rašė pati sau, niekam nerodė, tik mamai paskaitydavo. Į eiles suguldavo visa, ką vaikiškas žvilgsnis iš aplinkos užgriebdavo: kaip mama verpia, siūlus vynioja, kaip gėlės žiedas skleidžiasi, takelis per laukus vinguriuoja, paukštukai pavasario giesmę traukia.

Jos mama, Marijona Indriūnienė, irgi turėjo literatūrinę gyslelę, jos apybraižas spausdindavo laikraštis. Tėvas buvo visiškas beraštis, tačiau gebėjo labai išmoningai dukroms kurti pasakas.

„Tėveliai buvo bežemiai, šeimoje buvome 6 vaikai, gyvenome labai vargingai. Baigiau tik pradinę mokyklą, nes apsiauti neturėjau kuo, eidavau su medpadžiais, tie bildėdavo, vaikai iš manęs juokdavosi, nervai pakriko, nebenorėjau į mokyklą eiti“, – skaudžią praeitį prisiminė kaimo poetė.

S.Turulienei įstrigęs momentas, kad suknelę pirmajai komunijai mama jai paskolino iš kaimynės. Drabužis buvo ne baltas, o pilkas.

Sulaukusi 14 metų S.Turulienė jau išėjo į kolūkį melžti karvių. Dirbo nuo aušros iki sutemų, prižiūrėjo, šėrė ir rankomis melžė 10 karvių.

Po metų jai prižiūrėti skirta banda išaugo iki 25 karvių. Jaunutė mergaitė tąsėsi su pieno pilnais bidonais, kuopė gardus, tampė pašarus.

Gerą dešimtmetį išdirbusi prie gyvulių prarado sveikatą. Tada gavo darbo felčerių punkte. Ten 25 metus dirbo sanitare.

S.Turulienė eilėraščius rašė ir tuomet, kai aplink karvių uodegas sukosi, ir tada, kai ligonius slaugė, rašė, kai džiaugėsi ar liūdėjo.

Atsigulus miegoti, jei gera mintis į galvą šaudavo, keldavosi ir nors porą žodžių užsirašydavo, kad paskui pagal juos galėtų ryte eilėraštį sukurti.

Ankstyvieji S.Turulienės eilėraščiai kažkur nusimetė. Neišsaugojo moteris ir mamos rankraščių.

Vadoklietė yra dalyvavusi įvairiuose konkursuose. Net kelis kartus yra tapusi poezijos konkurso „Lino žiedas“ nugalėtoja.

Jos ausiai gražiausiai skamba P.Širvio, S.Nėries, Maironio, J.Strielkūno eilės. Dabartinių poetų kūryba S.Turulienei sunkiai suprantama.