Naudingu galima laikyti prezidentės vizitą į Baltarusiją, bet jo
politinis kontekstas paaiškės tik po prezidento rinkimų šioje vis
arčiau kryžkelės artėjančioje valstybėje.
Akivaizdžia problema tampa naujų žingsnių ir idėjų užsienio politikoje
aiškinimas. Peržiūrint stojimo į euroatlantines struktūras laikotarpį,
matyti, kad visuomenei ši politika buvo aiškinama labai solidžiai.
Tuo tarpu pastaruoju metu politinės iniciatyvos paliekamos politikos
apžvalgininkams, nors jų esmę privalėtų aiškinti patys politikai.
Sukuriamos net kuriozinės situacijos. Pavyzdžiui, žurnalistė klausia
buvusio užsienio reikalų ministro P.Gylio, kokios naudos laukiama iš
pasikeitusio bendravimo su Rusija. Buvęs ministras, savaime suprantama,
atsako abstrakčiai, nes konkrečias viltis gali paaiškinti tik Vyriausybė
arba prezidentė, o apžvalgininkas įvertinti, ar jos pamatuotos.
Susidaro įspūdis, jog Prezidentūra mieliau komentuoja vidaus politikos
intrigas intrigėles, pavyzdžiui, net teatro, o klausimai susiję su
pagrindine funkcija - užsienio politika - paliekami spėlionėms.
Naudodamasis suteikta proga, tai ir darau. Mano įsitikinimu, dabartinė
Lietuvos valdžia nežino, be trafaretinio „gyvenkim draugiškai“, ko
konkrečiai mums reikia iš Rusijos. Bet neabejoju, kad iškart po rinkimų
pasigirdę prezidentės Rytų politikos viražai dešiniesiems (jų yra šiek
tiek daugiau, negu Seime) buvo tikra staigmena.
Užsienio politikos dalis prezidento rinkimų kampanijos metu buvo pati
banaliausia. Niekas ir nesiteiravo, nes buvo įsitikinę, jog užsienio
politika riedės tradiciniu keliu, kad upė neišsuktų iš vagos, nes jos
krantuose budės dešinieji.
Bet prezidentė yra ne dešiniųjų, o kairiųjų pažiūrų, todėl Lietuvos
dešinei labai greitai leido suprasti, kad reikalavimai Rusijai atlyginti
okupacijos žalą jai yra nepriimtini. Konservatoriai, bijodami naujų
staigmenų, iki šiol tupi pilnomis burnomis vandens.
Vėtyti ir mėtyti Rusijos diplomatai iškart suprato, ką reikia daryti po
prezidento rinkimų - bemat sudarė sąlygas prezidentės skambučiui į
Kremlių. Rusija, priešiška NATO ir JAV, bet palanki ES, seniai laukė
Lietuvos vadovo, buvusio LDDP Vyriausybės užsienio reikalų ministro
P.Gylio žodžiais tariant, „nepatekusio į JAV prezidento G.W.Busho
vykdytos politikos įtaką“.
Greta sklandaus kontakto su Kaliningrado sritimi, kai kurie įtakingi
Rusijos politikai ne vienerius metus brandina Lietuvos kaip tarpininkės
su ES idėją. Turėdama visišką energetinę ir jau beveik tokią pat
informacinę Lietuvos kontrolę, Rusija gali ramiai įsileisti buvusią
imperijos griovėją į savo rinką. Savaime suprantama, sukuriant
konkurencines sąlygas su Latvija ir Estija.
Bet tai įmanoma valdant D.Medvedevui, kuris nežinia ar bus perrinktas.
Liepsnojančiame Kaukaze vis labiau plečiantis radikalaus islamo idėjai
išplėsti kalifato ribas šiaurinėje šio regiono dalyje, Rusijoje kyla
politinė ir religinė reakcija, kuri tikrai turės ne demokratines formas.
Vėl atgyja imperialistiniai Eurazijos ideologo A.Dugino projektai, ir
dar atviriau prieš demokratiją ir liberalizmą pasisakė garsus kino
režisierius S.Michalkovas, kurio manifestas apie apšviestą konservatizmą
įtrauktas į partijos „Vieningoji Rusija“ dokumentų rinkinį.
Ir vienas ir kitas atspindi, kas iš tikrųjų vyksta Rusijos viduje, kur
naujos kartos politikams Vakarų Europa nėra joks idealas. Lietuvos
politikų apgailestavimus dėl per ilgai įšaldytų dviejų valstybių
santykių Rusija priima ne kaip draugiškumo, o tik kaip nuolankumo
ženklą. Klausimas, su kuo obuoliauti Lietuvai, nėra tuščias.
Rusijai yra labai naudingi Lietuvos ir Lenkijos nesutarimai. Jie jau
pasiekė kitų valstybių žiniasklaidą, temos metų metai tūnojusios dviejų
valstybių santykių paraštėse, staiga tapo vos ne istorinėmis.
Pasigirsta netgi siūlymų Lietuvai moti ranka į ambicingą kaimynę ir
traukti pas Skandinavijos seses protestantes. Mano manymu, Lenkija yra
Lietuvos vartai į Vidurio Europą, o konfliktavimas su strateginiu
partneriu žalingas visam regionui. Baltijos valstybėms - taip pat.
Toks blaškymasis įvytų Lietuvą į geopolitinius spąstus, praktiškai į
Rusijos glėbį. Juo labiau, kad nėra rimto pagrindo Lietuvos ir Lenkijos
prieštaravimams. Reikšmingų ir nereikšmingų aštrių diskusijų,
nesiekiančių mistifikuotus Lietuvos ir Lenkijos istorinius santykius,
priežastys yra žinomos, jos laikinos ir nesunkiai pašalinamos.
Esminis klausimas, kas tai padarys. Anksčiau tai atlikdavo valstybių
prezidentai ir jų sudarytos darbo grupės. Aktyviai dirbo ambasados.
Dabar Lietuvos ir Lenkijos santykiams niekas nevadovauja, tad prieš 15
metų išravėta ir po to prižiūrėta dirva vėl apaugo piktžolėmis.
Daug metų veikė, nors ir stringanti, bet vis tiek į priekį judanti
sistema, kur strateginės ir buitinės problemos turėjo savo svarbumo
lentynėles ir, priimant sprendimus, nebuvo painiojamos. Prezidentinės
ir vyriausybių tarybos veikė koordinuotai, aštresnės problemos guldavo į
tarpparlamentinės asamblėjos dienotvarkę, nesuderinti klausimai niekada
nepatekdavo Seimo balsavimui.
Daugelis Seimo narių prisimena „kruvinus“ ginčus dėl „badu mirštančių
lenkų vaikų Lietuvos mokyklose“, tačiau iki sesijos pabaigos visi
nurimdavo. „W“ tema buvo nuolat atidedama, nes buvo manoma, kad ji nėra
susijusi nei su valstybių, nei jų tarpusavio santykių likimu. Yra
problemų, kurioms turi subręsti ir visuomenė.
Susidaro įspūdis, kad sukurta sistema iširo, nes visus opius klausimus
stengiamasi išspręsti paskubomis, iš anksto nepasiruošus. Patekusi į
radikalių pažiūrų politikų rankas, gali subyrėti ir Tarpparlamentinė
asamblėja. O juk surasti civilizuotą sprendimo būdą santykiuose su
Lenkija ir yra prezidentės tiesioginė pareiga.