„Auklėtoja nesvajojau būti – norėjau tapti traktoriste ar balerina, o esu kažkas per vidurį – režisierė. Aš mylėjau savo darželį. Buvau labai visuomeniška, pykdavau, jei mama vėliau į jį nuvesdavo, anksčiau pasiimdavo. Taip ir išliko tas mažos bendruomenės džiaugsmas. Po mokyklėlės vaikų darželis – kokybiškai naujas etapas.
Valakampiuose, pušyne, nuomojamės namelį dvidešimt penkių arų žemės sklype, turėsime gražų kiemą, aikštyną, lysvelių. Žiemą galėsime statyti ėdžias ir šerti žvėrelius, vasarą – klausytis paukščių ir mokytis skirti jų balsus. Galėsime būti atsipūtę menininkai sodininkai ir dieną praleisti taip, kaip daugelis namuose negalėtų, nes neturi tokio didelio kiemo. Ši idėja atėjo iš vaikystės – tai daugiabučių vaiko, neturėjusio savo kiemo, svajonė“, - sako Neringa.