Du mėnesius Vilniuje stažavusis 26 metų amerikietė Alla Rubinstein mėgavosi galimybe kas dieną kirsti bulvinius blynus ir žavėjosi parke netikėtai aptikta Daktaro Aiskaudos skulptūra. Tačiau Baltarusijoje gimusi, 6 metų į Niujorką su tėvais atvykusi ir šiuo metu save pasaulio piliete laikanti moteris liko nusivylusi lietuvių uždarumu, ksenofobija ir slogia posovietine atmosfera.
A.Rubinstein dirbo dviejose Vilniuje įsikūrusiose organizacijose – Tarptautinėje migracijos organizacijoje (TMO) ir Žmogaus teisių namuose (ŽTN). Tarptautinę teisę Denverio universitete studijuojanti moteris pasirinko stažuotę Vilniuje, nes čia įsikūrusios organizacijos aktyviai dirba, kad pagerintų žmogaus teisių padėtį jos gimtojoje Baltarusijoje. Baigusi stažuotę ir sugrįžusi į Denverį A.Rubinstein sutiko pasikalbėti su lrytas.lt apie jos patirtį Lietuvoje.
- Gimėte Lietuvos kaimynėje Baltarusijoje, bet didžiąją dalį gyvenimo praleidote JAV. Ką atsimenate iš savo gimtinės?
- Atsimenu nedaug. Esu dėkinga tėvams, kad jie padarė drąsų pasirinkimą ir, palikę gimines bei draugus, emigravo į JAV. Mūsų šeima bėgo nuo religinio persekiojimo Baltarusijoje. Kaip ir visi sovietinių valstybių vaikai, žiūrėdavau ,,Na palauk!“. Turėjau lėlę Karlsoną ir skaičiau eilėraščius apie Daktarą Aiskaudą, o Vilniuje vitrinoje iš karto atpažinau Kūlverstuką. Buvau maloniai nustebinta viename Vilniaus senamiesčio kampų išvydusi paminklą daktarui Zemachui Shabadui, Daktaro Aiskaudos prototipui.
- Kas paskatino po psichologijos studijų imtis tarptautinės teisės?
- Psichologija puikiai dera su tarptautiniais santykiais, konfliktų sprendimu ir tarptautine teise. Kodėl pasirinkau tarptautinę teisę? O kodėl gi ne? Dėl globalizacijos mes pasidarėme tik dar labiau vieni nuo kitų priklausomi. Valstybių sienos darosi vis mažiau reikšmingos, o kai kurios šalys mėgina desperatiškai laikytis įsikibę savo suvereniteto. Pasaulis mažas, ir jei nori kažko rimto pasiekti, darosi vis sunkiau gyventi tik pagal savo paties susikurtas taisykles ir standartus. Mane ši sritis labai žavi, nes joje vyksta nuolatinė evoliucija. Be to, turiu galimybę bendrauti su tiek daug nuostabių žmonių.
- Kodėl pasirinkote stažuotę Lietuvoje?
- TMO visuomet buvo mano svajonių organizacija. Joje norėčiau dirbti baigusi studijas. Ji atlieka labai reikšmingą darbą migracijos statistikos, tyrimų ir politikos srityse visame pasaulyje. Man daug kartų įvairių šalių oro uostuose teko matyti pabėgėlius, spaudžiančius prie krūtinės maišelius su TMO etiketėmis ir laukiančius, kol kas nors jiems padės. Visuomet norėjau būti tas žmogus, kuris ateis jiems į pagalbą. Nors mano tėvai norėtų pamiršti diskriminaciją ir sunkumus, kuriuos jie patyrė Baltarusijoje bei vėliau prakaitu ir ašaromis kurdami naują gyvenimą JAV, aš noriu, kad ir kiti žmonės turėtų tokią pat viltį, kad gyvenimas gali būti geresnis. ŽTN susiradau ieškodama Baltarusijoje veikiančių už žmogaus teises kovojančių organizacijų. Be abejo, nieko stebėtino, kad tokių organizacijų rasti nepavyko, tačiau radau ŽTN veikiančius išeivijoje Lietuvoje. Atsitiko taip, kad stažuotis mane priėmė abi įstaigos.
- Koks buvo pirmasis įspūdis atvykus į Lietuvą? Lietuviai labai nori, kad juos pagaliau vertintų kaip Vakarų pasaulio piliečius. Ar Lietuva jums pasirodė ,,vakarietiška“?
- Lietuva man pasirodė tiksliai tokia, kokią aš ir įsivaizdavau: Europietiška estetika ir labai posovietinis mentalitetas. Žmonės rengiasi ir atrodo ,,vakarietiškai“. Jie mėgsta kalbėti apie keliones ir lankytis gražiose kavinėse. Tačiau vos tik susiduri arčiau su pačiais lietuviais, tampa akivaizdu, kad dviejų dešimtmečių neužtenka, kad pasikeistų visa pasaulėžiūra.
Ypač į akis krinta individualumo ir įvairovės trūkumas. Abu šie dalykai, mano supratimu, yra akivaizdžiausias „rytietiško“ mentaliteto įrodymas. „Europietiškumas“, visų pirma, yra kultūra ir požiūris, o ne firminiai ženklai ir drabužiai. To rafinuotumo nenusipirksi, gali jį tik su laiku įgyti.
- Esate minėjusi, kad Vilniuje buvo sunku susipažinti su žmonėmis ir užmegzti su jais gilesnius santykius. Kodėl? Ar lietuviai nepakankamai kalba angliškai, ar nemėgsta užsieniečių, ar taip atsitiko dėl kokių kitų priežasčių?
- Niekuomet nekeliauju į svetimas šalis tam, kad susipažinčiau su kitais amerikiečiais ar anglakalbiais žmonėmis. Bendravimas svetimoje šalyje retai kada būna susijęs su kalba. Būdama Lietuvoje ilgėjausi dienų, kurias teko praleisti Ispanijoje. Ten nereikia nė burnos atverti, kad būtum pagriebta naujų draugų sūkurio ir nė nežinodama kaip atsidurtum vakarėlyje. Lietuvoje trūksta tokio atvirumo, šilumos ir šurmulio.
Panašu, kad žmonės, kurie vienas kito nepažįsta, tiesiog nebendrauja. Bandžiau kalbėtis su kiekvienu sutiktu nepažįstamuoju – barmenais, senyvo amžiaus žmonėmis, padavėjomis, turistais, žmonėmis parkuose, studentais, tačiau niekuomet nemaniau, kad bus taip sunku palaikyti pokalbį.
Mano supratimu, Lietuvoje priimtinas labai uždaras, privatus gyvenimo būdas, kuris man taip ir liko mįslė. Draugiškos šypsenos taip pat toli gražu nėra norma. Žinoma, amerikiečiai dažnai pašiepiami dėl to, kad su šypsenomis persistengia.
- Kaip įvertintumėte žmogaus teisių padėtį Lietuvoje?
- Jei atvirai, tai ne kažin ką galiu šiuo klausimu pasakyti, nes mano organizacijos daugiausia koncentruojasi ties Baltarusija. Kita vertus, teko susitikti žmonių, netgi dirbančių žmogaus teisių srityje, kurie pasirodė labai homofobiški. Teko sutikti žmonių, kurie atvirai reiškė panieką tiems - kieno kita odos spalva, taip pat gėjams ir panašiai. Šitie dalykai Lietuvoje laikomi norma, jų nesigėdijama sakyti nepažįstamiems žmonėms. Užtenka apsidairyti aplink, kad suprastum, jog ksenofobija Lietuvoje plačiai įsikerojusi.
- Suprantama, kad per daugiau nei du Lietuvoje praleistus mėnesius pasiilgote artimųjų. Ar Lietuvoje pasigedote dar ko nors?
- Aš pripratusi nuolat kraustytis ir net nežinau, kur yra mano tikrieji namai. Draugai ir šeimos nariai visuomet kartu su manimi mintyse. Sunkiausia buvo gyventi be Denveryje likusio vaikino. Iš ,,negyvų“ dalykų turbūt labiausiai pasiilgau tradicinių amerikietiškų pusryčių - kiaušinių su lašinukais, skrudintos duonos ir kavos, kurios leidžiama gerti tiek, kiek nori.
- Ar pavyko paragauti lietuviško maisto?
- Kas galėtų nesidžiaugti galimybe valgyti bulvinius blynus tris kartus per dieną kasdien? Patiko kibinai, cepelinai ir visos kitos bulvių ir mėsos kombinacijos. Šaltibarščiai – tai ne kas kita kaip baltarusiški barščiai, tad kulinarine prasme gyvendama Lietuvoje turėjau nuolatinę galimybę valgyti „naminį“ maistą. Taip pat patiko lietuviškas alus ir tai, kad žmonės iš tiesų mėgsta ledus ir šokoladą. Pastarojo galima nusipirkti kiekvienoje gatvėje!
- Jeigu reikėtų reziumuoti patirtį Lietuvoje trimis sakiniais, kokie tie sakiniai būtų?
- Viena savaitė Lietuvoje yra pakankamas laikas, kad galėtum susidaryti deramą įspūdį apie šalį. Po mėnesio ji ima patikti vis mažiau. Po dviejų mėnesių supranti, kodėl tiek daug žmonių iš jos bėga. Esama ne vienos priežasties, kodėl tai sakau. Mentalitetas čia atsilikęs ir homogeniškas.
Įvairovė – menka, tai reiškia, kad pakalbėjęs su keliais žmonėmis, jautiesi, tarsi būtum pabendravęs su dauguma. Jeigu toks mentalitetas priimtinas, gyventi galima. Tačiau man įvairovė ir atviras mąstymas yra gyvybiškai būtini ir labai svarbūs asmeninei gerovei.
- Ką manote apie lietuvius vyrus?
- Man jie pasirodė daug drovesni nei amerikiečiai. Amerikiečiai labai linkę flirtuoti ir atrodo agresyvūs bei savimi pasitikintys. Lietuviai yra daug mandagesni, mažiau linkę flirtuoti ir, ko gero, tradiciškesni. Per du mėnesius tik vienas mėgino su manimi flirtuoti – paklausė, ar man patinka maistas. Niekas niekuomet nepasisiūlė nupirkti gėrimo ar aprodyti miesto.
Iš žmonių, su kuriais teko bendrauti, susidariau įspūdį, kad bendravimas tarp skirtingų lyčių yra tradicinis – vyrai priima mačo vaidmenį, o moterys jiems paklūsta. Kita vertus, poros linkusios viešai rodyti jausmus: vyrai ir moterys nuolat bučiuojasi, glėbesčiuojasi, sėdi vieni kitiems ant kelių. Tai mane labai nustebino.
- Ar teko apsilankyti kaimyninėse šalyse? Ar galėtumėte jas palyginti?
- Taip, teko pabūti Latvijoje ir Estijoje. Buvo akivaizdžių skirtumų tarp Vilniaus ir Rygos gyventojų. Ryga – daug labiau „rusiška“ ir žmonės daug mieliau linkę kalbėti rusiškai, o Vilnius didžiuojasi savo lietuviškumu. Rygoje klientai aptarnaujami su šypsena, daug lengviau bendrauti su žmonėmis gatvėje. Naktinis gyvenimas taip pat daug įdomesnis, o šypsenos ir kantrybė, atrodo, Rygos gyventojams yra tapę kasdieniais dalykais. Savo ruožtu Talinas – visiškai kitoks. Kultūra kita, daug labiau skandinaviška. Taline jautiesi ne kaip Rytų Europoje, bet kaip Šiaurės šalyse.