Naujoji draugija ruošiasi surengti žodžių laidotuves – antkapiuose iškalti iš lietuvių kalbos ujamus ar jau išguitus žodžius.
Taip pat ketinama pakabinti nepakantumo lentas ir pastatyti gėdos stulpus, kur bus viešinami gimtąją kalbą niekinantys asmenys ar įstaigos.
Atrodo, kad ant klaipėdiečių gėdos stulpo gali atsidurti ne tik įmantriomis užsienietiškomis frazėmis pavadintų viešbučių, parduotuvių, kino teatrų savininkų, bet ir kai kurių naujųjų lietuvių emigrantų portretai.
Gvadalupe, Gabia, Noyous, Yasmin, Chanel, Mariou, Penelope, Emilee, Lucas, Benjamin Tatan Nyamekye...
Tai vis Lietuvos piliečių – emigravusių tautiečių šeimose gimusių vaikų – vardai, kurie jų atžaloms esą turėtų padėti geriau jaustis tarp savo liežuvio nesirengiančių laužyti anglų ar ispanų.
Gal tie įmantrūs vardai emigrantų vaikams ir padės užsienyje lengviau susirasti geresnį darbą. Bent jau to tikisi jų tėvai.
Tačiau, pasak ispanų rašytojo M.de Cervanteso, geras vardas – geriau nei turtai.
O koks vardas tikram lietuviui turėtų būti geras?
Matyt, toks, kuris jam leistų gerai jaustis Lietuvoje ir kitiems lietuviams nerėžtų ausies – kitaip sakant, atitiktų bent jau pagrindines lietuvių kalbos taisykles.
Bet daugelis tų išvykėlių, matyt, kur kas geriau jaučiasi svetur nei tėvynėje, į kurią nė nesirengia grįžti. Todėl ir nekrikštija savo vaikų į klaipėdiečių kapines pretenduojančiais petrais ar birutėmis.