Kniaukdavome gal tik vos ne vos storesniais balsais nei kinai plyšauja Pekino operoje. Bet mes, žinoma, tai darydavome be jokios klausos ir neharmoningai. Tada šeimininkai skubėdavo praustis ir rengtis, kad kaimynai nepagalvotų, jog mus skerdžia.
Vėliau taktiką pakeitėme. Dabar nebekaukiame, nebeinkščiame, nebedraskome letenomis durų. Aš tiesiog užsikariu dar gulinčiam lovoje šeimininkui ant krūtinės ir pradedu blusinėtis, meilintis. Siao orumas neleidžia prie dvikojų gerintis – jis visada lieka nuošaly kaip romus, šuniškos savigarbos nepraradęs stebėtojas, o tai būdinga mūsų veislei. Bet aš lydausi iš meilės visoms gyvoms būtybėms, tad rytais, įsiropštęs į lovą, glaustausi prie artimo savo, kreivai šypsausi, vis duodu ir duodu jam penkis, seilėtą snukį kišu prie veido – patikėkite, tai žmones paperka arba užknisa, ir jie netrukus jau siūlo mums eiti į lauką.
O ten per pastaruosius kelis mėnesius daugybė pravardžių man ir Siao prilipo. Vieni kaimynai mus vadina broliais filosofais, tačiau aš patikslinčiau ir, kopijuodamas tokios kvepalais prekiaujančios firmos bendraturčio įvaizdį, tituluočiausi kvapų filosofu. Kiti mus vadina broliais mąstytojais, kai kurie – broliais flegmatikais. O štai tūlas pilietis, kai abu bandėme lipti ant jo rujojančios retriverės, mus pavadino broliais Lavrinovičiais. Viena ausimi esu girdėjęs, kad šie aukšti, augaloti dvikojai yra gintaro krašto garsenybės.
Šeimininkai paprastai mus pravardžiuoja sekso gigantais. Jie skundžiasi, kad pastaruoju metu mums su Siao „tai“ tik ir terūpi, ypač man. Anot jų, turiu vienintelį tikslą – pagal žolės vejose paliktą kvapą atsekti rujojančią kalę ir ją patvarkyti. Pripažįstu – teisybę sako.
Sykį, rugsėjo mėnesį per Vilniaus dienų šventę, šeimininkus iki Gedimino prospekto nuvedėme. Aš taip aistringai vijausi vieną šunę, kad net prekystalį su parduodamomis knygomis apverčiau. Prekeivės paklaiko, o šeimininkams beliko tik raudonuoti iš gėdos.
O štai per Lygiadienio šventę lytinis smalsumas mane ir Siao iki Lukiškių aikštės nuginė. Ir suklusau ten. Bet net ne dėl sekamos patelės, kurios kvapą minioje pamečiau, o dėl iš amžių gūdumos atkeliavusių pagoniškų sutartinių. Kaip šeimininkai sakė, padvelkė Vedomis.
Kaip ir dauguma jūsų, dvikojai skaitytojai, nenutuokiu, nei kas tie pagonys, nei kas tos Vedos, bet padariau išvadą, kad Lukiškių aikštė – kur kas tinkamesnė vieta triukšmingiems renginiams, nei Katedros prieigos. Senos bažnyčios sienos skilinėja ne tik nuo Valdovų rūmų dekoracijų statybų, bet ir nuo trankios muzikos vibracijų. Užtat pasisakau už tai, kad sostinės žmonės koncertus verčiau rengtų Lukiškių aikštėje.
Taigi, per tas ekskursijas po miestą ir draugų naujų atsirado. Galiu drąsiai amtelėti, kad kiekviename rajone jų turime. Ir simpatijų netrūksta. Pavyzdžiui, patinka man turčių ir elito rajono Žvėryno kalaitė Džina, nes labai moteriška – mandagi, neįkyri, inteligentiška. Akių ji nedrasko, mielai savo teritorija dalijasi. Mėgstu apsiuostyti ir su haskyte, kurią galima sutikti lakstančią palei pakrantę prie Kazachstano ambasados.
Žodžiu, viskas būtų gerai, jei bent kokia kalė man duotų. Tačiau bėda ta, kad arba patelės pačios maivosi ir kaprizijasi, vaidina neprieinamas, arba šeimininkai savo rujojančių keturkojų, kurios prašosi į porą ir visai būtų linkusios pasitratinti, neprileidžia prie manęs ir Siao.
Tačiau mums nuo to geismas tai nesumažėja! Atvirkščiai – tik padidėja. Todėl tenka lipti ant bet ko – net ir ant pro šalį einančių patrauklesnių vyriškos lyties kolegų. Aš lipu ant visų simpatulių iš eilės, nepriklausomai nei nuo veislės, nei nuo lyties.
Smagiai, pamenu, ant Žirmūnų tilto visi trys pakaitomis davėmės – aš, Siao ir kiemterjeras Pifas. Prie grupinio pasismaginimo netoli Baltojo tilto kai kada mielai prisijungia ir kovinis šaunuolis Darsis. O štai mūsų draugo, tikro kovos menų žinovo Tomo bobteilas Kiltas, kuris visai nekovingas ir labai linksmas, įsižiūrėjęs tik į mane – jokie kiti šunys jo išvis nedomina, jam rūpiu tik aš. Bando mane padaryti ir linksmuolis, ne pagal amžių jaunai atrodantis Kasperas, kurį sutinkame prie Moksleivių rūmų, tačiau aš nesileidžiu.
Žinau jau ką pamanysite. Bet užtikrinu – visa tai dar nereiškia, kad mes, ciuciai, esame gėjai iš prigimties, kaip koks nors jau ankstesniuose straipsniuose aprašytas dvikojis rūbininkas Mantas ar jo konkurentas dizaineris garbanius Juozukas.
Juozulis iš tikrųjų būtų pagarbos vertas gėjus, jei nebūtų susidėjęs su „Liepsnojančios Pelėdos“ leidykla ir įsivėlęs į mados skaitalų plagijavimo skandalą. Na, bet ne apie tai aš čia.
Norėjau tik amtelėti, jog aš ir Siao, kaip ir iškiliausi mados kūrėjai bei kritikai, irgi lipame ant tos pačios lyties atstovų. Tačiau mes tai darome, nes visų pirma, esame dar palyginti jauni ir ne visad skiriame berniukus nuo mergaičių. Visų antra, toks amžius, kai norisi išbandyti viską, paeksperimentuoti. O, trečia ir svarbiausia, šunys patinai, lipdami vieni ant kitų, stengiasi parodyti savo viršenybę prieš kitus, įtvirtinti savo hierarchiją. Panašiai kaip ir dvikojai patinai, tik tie savo statusą stengiasi pademonstruoti kuo prabangesniu automobiliu, o turintys fantazijos – itin reto modelio motociklu.
Be to, jūs, žmonės, irgi lipate vieni kitiems ant pasturgalių, kulnų ir galvų, jums tai įprasta, jūsų tai nestebina, o štai jei keturkojai tai daro, jums tai jau atrodo nenormalu. O man nenormalu, tiesiog iškrypėliška atrodo dvikojų pastangos nuslopinti bet kokius numylėtinių augintinių instinktus ir gamtos padiktuotus poreikius. Nusiraminkite – mes venerinių ligų, skirtingai nei jūs, neplatiname.
Per tuos ilguosius rudeninius pasivaikščiojimus aš ir Siao sužinojome, kad žmonės galutinai prarado paskutinius sveiko proto likučius. Net abiem ausim girdėjau, kaip vienas žmogėnas mano šeimininkams gyrėsi, kad jo amsius ramus, kalės jam išvis nerūpi, nes gavo impotenciją skatinančią piliulę. Patarė ir mums tokią sušerti. Sakė, taip gerai, kaip ir kastracija. Mūsų šeimininkai pakraupo, iš pradžių net patikėti tuo negalėjo, bet ilgainiui ir patikėjo, ir net įprato klausytis tokių siaubo istorijų.
Paaiškėjo, kad dabar labai madinga sterilizuoti kales. Nežinau konkrečiai, kas tai per velniava, bet įsivaizduoju, jog kažkas panašaus į tai, kaip žmonių moterys darko save, kad nesusilauktų atžalų, pavyzdžiui, jų pačių didžiausiu pageidavimu pašalinama gimda, kiaušintakiai.
Atsižvelgdamas į tai, kad jūs, dvikojai, iš gyvų padarų išiminėjate lytinius organus, jau nė kiek nesistebiu ir kitokiais jūsų sadistiniais triukais. Teko girdėti lojant, jog dabar labai populiaru savo ciucius vesti pas veterinarus, kad šie keturkojui išblizgintų dantis, visų pirma, aišku, gyvį užmigdę stipriais neuroleptikais. Tie migdomieji preparatai taip puikiai veikia, kad po to dažnam šuniukui visam laikui pakrinka psichika.
O vienas šuo net seilėdamasis mums amsėjo, kad su juo gyvenančiai katei veterinarijos klinikoje buvo nagai nukapoti. Kodėl – domėjomės. Tikino, jog šeimininkai nusprendė murklės nagais atsikratyti, kad šioji jais nesudraskytų langus dengiančių šilkinių užuolaidų ir aksominių fotelių užvalkalų.
Tad kyla pagrįstas klausimas, kam žmonės įsigyja naminius gyvūnus, jei bijo, kad šie užsimanys pasimylėti, susilaukti palikuonių, galų gale padūkti? Gal tam, kad tyčiotųsi iš silpnesniųjų ir įgyvendintų sadistines fantazijas? Apskritai pastebėjau, jog jūs, žmonės, savyje turite naikinimo ir žudymo pradą. Iš pradžių sterilizuojate, iškastruojate, išmėsinėjate save, o paskui – ir gyvąją gamtą.
Kad mes taptume tokie, kaip ir jūs – abejingi, šaltakraujai, atitrūkę nuo gamtos, glušinate mus chemija, brukate mums visas tas „-acijas“, kaip antai: vakcinacija, revakcinacija, emancipacija, kastracija, kontracepcija, adaptacija, integracija, socializacija... Tuoj liežuvis susipins.
Beje, amsint apie tą mandrai pavadintą reiškinį – socializaciją, vertėtų pabrėžti, kad, užuot rūpinęsi, kaip socializuoti gyvūnus, kai kurie iš jūsų turėtų pirmiausia socializuotis patys. Pateiksiu keletą pavyzdžių.
Pasitaiko labai agresyvių ir nestabilių pastatų apsauginių. Vienas iš jų, įsikūręs dangoraižyje Konstitucijos prospekte 9, prie „Europos“ prekybos centro, nuolat mus praeinančius puldinėja kaip pasiutęs, nepašertas šuo. Gal „sėdi ant amfo“?
Akibrokštą patyrėme ir norėdami Vokiečių gatvėje susipažinti su vieno garsaus aktoriaus ir bardo, netgi tekstų autoriaus juodu mažu niekingu ciucėku. Mums besiartinant kiosko link, kur artistiškos prigimties žmogus pirko cigaretes, kad užkrioks jis mano šeimininkui: „Patrauk savo šunis, bl..!“. Net gelsvi skrepliai plūstelėjo iš vyro burnos. Gal jį pagirios tądien kankino? Tiek tos. Toks pasiutimas dar menkniekis palyginti su kitais.
Štai vieną tamsų vakarą aš ir Siao šeimininkę tempėme pasivaikščioti Neries pakrante, Olimpiečių gatve. Pasukę nuo upės, atsiradome mažame skersgatvyje – vokiečių aviganio kvapas ten mus savaime atginė, nors šuns ir nematėme. Staiga, iš kitos gatvikės pusės, apstatytos automobiliais, išniro akiniuotas žmogėnas su, kaip ir reikėjo tikėtis, vilkšuniu. Ir kad užrėks: „Ko jūs sekiojate iš paskos?! Atstokit! Varykit iš čia!“
Šeimininkė išvis nesuprato, ko ją isterikas užsipuolė, ir paaiškino, kad gatvė – visų bendra vieša erdvė, todėl tas jai nenurodinėsiąs, kur eiti, o kur – ne. Psichas taip įsiuto, kad priėjęs arčiau, net užsimojo šeimininkei vožti, bet galų gale pabijojo mūsų – matyt, manė, kad esame tokie pat plėšrūs žmogėdros kaip ir jo keturkojis. Tada psichinis pradėjo kažką bliūvauti apie šunų socializacijos pažymėjimą ir pūstis, kad jo augintinis jį turi.
Nors agresyvaus piliečio padaras neatrodė labai socializuotas – šiepė nasrus, piktas, visas pasišiaušęs, bet kada pasirengęs mus užpulti ir sutaršyti. Ponulis savo keturkojį vos išlaikė. Žodžiu, koks šeimininkas, toks ir šuo, ir jokie socializacijos kursai nei dresūros mokyklos čia nepadės.
O moterėlei iš Žvėryno mikrorajono, Žiemgalių gatvės tikrai ne prošal būtų socializuotis. Kartą ėjome pro šalį. Gatvės pavadinimas solidus, didingos baltų genties praeitį menantis. Šniukštinėjome mes ten sau į valias, tik staiga kažkoks šunėkas iš kažkurio nuosavo namo kiemo mus aplojo. Stabtelėjome, ketinome pro tvoros plyšius dirstelėti, koks ten ambrijantis veikėjas drumsčia mūsų pasislampinėjimą. Bet, tenka pripažinti, lėtos reakcijos esame.
Nespėjome nė apsisukti, o staiga lyg iš po žemių išnirusi pusnuogė, gyvenimo gerokai aplamdyta moteris, tik apatinėmis kelnaitėmis prisidengusi savo gėdą, atstatė į mus daržui laistyti skirtą žarną ir apipurškė, vandens kliuvo ir niekuo dėtam šeimininkui į veidą. Taip sakant, išpuolis vidury baltos dienos!
Lyg to būtų maža, bobikė dar iš namo pasikvietė turintį mus sutaršyti piktą dobermano mišrūną. „Paimk“, – įsakė jam. Bet mes ne iš kelmo spirti – neišsigandome. Pasiteiravome, kas per viena pusnuogė moterėlė būsianti. „Vadinkite mane tiesiog Zose...“ – išdidžiai prisistatė praeivius vandeniu laistyti mėgstanti moteriškos lyties atstovė.
Kitą kartą Žvėryne buvome sutikę klestintį astrologą Janį... Jis su savo ištikimu palydovu Vidučiu bandė atbuline eiga ant mūsų užvažiuoti purvino sniego spalvos, pasenusiu, bet gerai užlaikytu, „Toyota Landcruiser“ visureigiu. O paskui iššokęs iš kledaro dar grasino. Ne mums, bet mūsų šeimininkui – dėl to, kad šis esą per daug tiksliai aprašė jų personažus kažkokiame romane apie antrą galą.
Ir tai tik keletas atvejų iš daugybės, rodančių, kad jūsų, žmonių, elgesio ir santykių, – bet nebūtinai lytinių, – su kitais pobūdis visiškai nepriklauso nei nuo išsilavinimo, nei nuo socialinės ar turtinės padėties, kurią labai mėgstate pabrėžti ir demonstruoti.
Jūs, homo sapiens, baigiate visokias mokyklas, paskui apsišarvuojate aukštaisiais, apsikarstote moksliniais laipsniais, tie, kurie turi pažinčių ir senų ryšių ministerijose, – nacionalinėmis premijomis, o vis tiek vidinių gaivalų suvaldyti negalite. Maža to, jūs tiek nuprotėjote, kad ir kitiems gyviems padarams primetate savo vertybes, savybes ir logiką, nė nesusimąstydami, kad mes, keturkojai, vadovaujamės daugybės amžių patikrintais dėsniais ir principais.