Vis dėlto panorau atsiliepti ir pakomentuoti šį įvykį, nes, kaip atrodo man, esu pasirengęs įvertinti viską iš šalies, tarsi aprašinėčiau ne savo, bet kito piliečio nuotykius, nutikusius šiais paradoksų kupinais laikais. Tik atidžiau ištyrus faktą, galima plėtoti apibendrinimus, charakterizuoti laikotarpį ir nusiteikti objektyviam vertinimui.
Pradėsiu nuo svarbiausio klausimo – nuo kada advokatų kontoros Lietuvoje teikia gąsdinimų paslaugą? Ar tokia paslauga yra įrašyta į kainoraštį, ar toks patarnavimas yra juridinio pobūdžio ir iš viso, ar tai legalu?
Įsivaizduoju, kad turtingas ir kaprizingas klientas gali prašyti advokato tarpininkavimo juridiškai įspėjant autorių dėl galimo teisėtų klientų interesų pažeidimo. Neabejoju, kad toks įspėjimas, tam tikrais atvejais, įpareigotų autorių jaustis juridiškai atsakingu asmeniu, pavyzdžiui, sudrausmintų nutrūkusį nuo grandinės ir įsisiautėjusį žurnalistą.
Tačiau, gavęs minėtos advokatų kontoros laišką, aš neturiu jokio preteksto laikyti save juridinio proceso dalyviu, nes šį laišką esu priverstas traktuoti kaip išgryninto pobūdžio gąsdinimą, kaip šantažo aktą, be galo nutolusį nuo teisinio reguliavimo pavyzdžių.
Gerbiamas advokatas suskaidęs straipsnį į atskirus punktus, kitaip sakant, išardęs straipsnį, įrodinėja, kad samprotavimas yra šmeižikiškas, pažeidžia kliento garbę ir orumą.
Tokiu tariamos teisinės redukcijos būdu yra vienas nuo kito atskiriami teiginiai, kurie pagal straipsnio loginę seką kyla vienas iš kito - sudaužytas veidrodis taip ryškiai kaip anksčiau nerodys tikros dalykų padėties.
Man ypač didelį įspūdį padarė advokato užmojai nuteisti metaforas. Pavyzdžiui, advokatas leidžia suprasti, kad straipsnio teiginys: „garbaravičiumi gali būti vadinamas šalies oligarchizacijos megavienetas“, neatitinka tikrovės. Įsivaizduoju, jog dėl žargono orumo advokatui savo rašte pravartu būtų pridėti kokio garsaus fiziko surašytą pažymą. Ką čia daugiau bepridursi...
Gavęs šį laišką, nesu tikras dėl to, kokia bausmė man yra pažadėta – primuš dabar, nušaus ar, pritaikę straipsnį – pasodins į kalėjimą.
Jeigu sulaukčiau gąsdinimo gatvėje iš nepažįstamų asmenų, perduodančių linkėjimus nuo Garbaravičių, galvočiau, kad susidūriau su tikslingai orientuotu kriminalinio pasaulio spaudimu, siekiant sukelti paniką ir galutinai įbauginti neparankų žmogelį. Be jokios abejonės, tokiu atveju kreipčiausi į policiją. Tačiau kaip vertinti šį nutikimą, kur kreiptis nelaimėliui dabar, kai panašų gąsdinimą, negrabiai įpakuotą į juridinę frazeologiją, perduoda advokatų kontora? Ar tik nepersistengė ponai, ar visa tai neprimena bandymo įkalti vinį su brangiu mokroskopu (užtektų tokiam reikalui, regis, paprasčiausio kūjo)? Kitas klausimas – ar ši advokatų kontora minėtu atveju atlieka tik apgailėtiną kurjerio funkciją, perduodama R.Garbaravičiaus linkėjimus, ar pati rizikuodama šitaip ,,protingai“ sugalvojo bauginti oponentus ir išspręsti kliento problemą? Leiskite šia proga pastebėti, kad mūsų politinio elito plėtojami širdingi santykiai su diktatoriaus A.Lukašenkos režimu išduoda, jog šioje situacijoje jau artimiausiu metu turime galimybę pasistūmėti į priekį.
„Nei tavo kiškis, nei tu kiškis“ – sako liaudies išmintis. Iš tiesų skaitytojas galėtų pateikti autoriui labai nepatogų klausimą: „Ko tu, žmogeli, vis burnoji apsisnargliavęs prieš tą Garbaravičių klaną, kurie, kaip atrodo žiūrint iš šalies, yra net pakankamai simpatiški žmonės, darantys savo biznį ir tau, regis, tiesiogiai netrukdantys?“ Taigi kam ir kokia nauda iš tokios priešų paieškos?
Į šį keblų klausimą būtų galima atsakyti arba labai išsamiai, arba be galo trumpai. Kadangi apie tai jau esu kalbėjęs ne kartą, dabar būsiu itin lakoniškas.
Nežadu ir čia atsisakyti ne kartą pareikštos išvados, jog Garbaravičių plėtojamas Rusijos elektros energijos pardavimo tarpininkų verslas Lietuvai yra ne mažiau žalingas, nei galėtų būti kieno nors užgaidos visą Lietuvą paversti radioaktyvių atliekų kapinynu. Iš tiesų galima kalbėti apie šio verslo moralinį ,,radioaktyvumą“, kitaip tariant, užterštumą, nes tokio verslo sėkmės sąlyga nori nenori yra politinės ir moralinės korupcijos terpė, kai kalbama viena, o daroma – kita.
Nesakau, jog toks nelegalių veiksmų potencialas čia yra iš esmės panaudojamas, tačiau nesunku suprasti, jog sėkmingai plėtoti šeimos verslą priešinga kryptimi, nei to reikalauja bendresni visos šalies interesai, galima tik disponuojant tiek legaliais, tiek nelegaliais įtakos svertais, įvairiais būdais drumsčiant perspektyvas.
Taigi, kas galėtų paneigti, jog energetiniai Lietuvos projektai dėsningai žlunga, yra užblokuojami dėl tokio tarpininkavimo verslo plėtros interesų, aukojant gyvybinius šalies poreikius? Lietuva ne kartą deklaravo energetinio savarankiškumo siekį, taigi pagal tokio priesako parodytą kryptį Garbaravičių verslo sėkmė drauge yra Lietuvos nesėkmė ir atvirkščiai.
Lyg ir akivaizdūs faktai, objektyvi dalykų padėtis, tačiau prisipažinsiu, subjektyviai mane pastūmėja imtis šios temos atsirandantis nesmagumas, kai matai, kad įrankis kartais naudojamas ne pagal paskirtį. Galbūt tai net priverčia nevalingai užstrikti.
Aiškinu, ką turiu galvoje. Su čia minima pavarde (Garbaravičiai) Lietuvoje siejamas tam tikras intelektinis šurmulys, garsių Kauno intelektualų aplinka, tonomis gaminama plastmasinė frazeologija apie toleranciją, žmogaus teises ir kitus puikius dalykus.
Vis dėlto manau, jog intelektualas šiame sambūryje nėra iki galo savarankiškas personažas, o minėtas šurmulys čia yra ne kas kita, kaip tik dūmų uždanga, už kurios vyksta ciniško verslo įnorių dėlionės, įvairiapusis savo įtakos aplinkybių numatymas.
Tokią dviprasmybę atpažįstantis stebėtojas ir vis didėjantis nesmagumas, kartais priverčiantis įstrigti ties viena ar kita tema.
