Europai vis dar reikalingi imigrantai, nors jų skaičių daugeliui išsivysčiusių Europos šalių per pastaruosius keletą metų pavyko gerokai sumažinti.
Viena vertus, tai lėmė griežta daugelio ES šalių antiimigracinė politika, kita vertus, prie to prisidėjo ir ekonominė krizė, kuri daug kur padidino nedarbą, privertė vyriausybes apkarpyti socialines išmokas, sutrumpinti darbo savaitę, o tuo pačiu sumažinti atlyginimus tiek imigrantams, tiek saviems darbuotojams.
Kaip nurodo lenkų žurnalas „Polityka“, net Prancūzija nebe masinės imigracijos šalis, turinti imigrantų mažėjimo tendenciją. Ypač jų sumažėjo Ispanijoje: prieš tris metus į ją atvyko apie 680 tūkst. imigrantų, o jau kitais metais jų sumažėjo net 46 procentais. Daugiau kaip 20 proc. imigrantų sumažėjo Graikijoje.
O Vokietijoje jau kelinti metai vyksta priešingas procesas – keli šimtai tūkstančių išsilavinusių vokiečių, radę geriau apmokamą darbą Šveicarijoje, Austrijoje ar kitose šalyse, palieka savo šalį.
Vietiniai gyventojai dažniausiai nepatenkinti imigrantais, nors jų vyriausybės anksčiau skatino svetimą darbo jėgą, nes jos reikėjo tų šalių ekonomikos augimui. Jie nepatenkinti, kad tarp imigrantų kur kas didesnis nusikalstamumas, o jų elgesio kultūra, papročiai, religija – visiškai svetima vietinių gyventojų kraštams ir tradicijoms.
Taip pat jiems nepatinka imigrantų vietinės kalbos nemokėjimas, o svarbiausia, kad imigrantai nesistengia integruotis į šalies visuomenę – jie užsidaro savo bendruomenėse, kurios virsta savotiškais getais. Ypač tai pasakytina apie imigrantus musulmonus.
Europoje kelstint antiimigracinėms nuotaikoms, Vokietijoje sensaciją sukėlė 65 metų ekonomisto, Socialdemokratų partijos veikėjo ir valstybinio banko tarybos nario Thilo Sarrazino knyga „Susinaikinusi Vokietija“ (vok. „Deutschland schaft sich ab“). Knyga nuo rugsėjo mėn. užima pirmąją vietą perkamiausių knygų sąraše žurnale „Der Spiegel“ – parduota jau virš milijono knygos egzempliorių.
Apklausos rodo, kad jei autorius sukurtų savo partiją Vokietijoje, ji gautų mažiausiai 20 proc. vokiečių balsų.
T.Sarrazinas teigia, kad atvykę į Vokietiją musulmonai kolonizuoja kaimynus, nes jų gimstamumas kur kas didesnis už vokiečių šeimų. Musulmonai neintegruojasi į vietinę visuomenę, nenori kalbėti vokiškai, mokytis, nors jų išsilavinimo lygis yra žemas. Daugelis jų priklauso žemiausiam gyventojų sluoksniui, nenori dirbti, gyvena tik iš pašalpų, kurios Vokietijoje gana didelės.
Tai neigiamai veikia Vokietijos visuomenę ir jos bendrą išsilavinimo lygį. Musulmonai primeta savo kultūrą ir religiją, versdami vokiečius klausytis jų maldų iš minaretų ir tariamai grožėtis jų musulmoniška architektūra.
„Visa tai aš galiu pamatyti nuvažiavęs į Artimuosius Rytus, bet aš to nenoriu matyti savo šalyje,“– sako autorius. Jis nori, kad jo anūkai ir proanūkiai ir po 100 metų Vokietijoje kalbėtų vokiškai ir kad čia dominuotų vokiečių, o ne musulmonų kultūra. Autorius kritikuoja neveiksmingą Vokietijos vyriausybių politiką imigrantų atžvilgiu ir ragina ją keisti, ne pataikaujant musulmonų bendruomenei, o stengiantis ją pilnai integruoti.
Iš pradžių puolę kritikuoti autorių už tariamai rasistines nuotaikas, pašalinę iš banko valdybos ir pagrasinę net išmesti iš socialdemokratų partijos, aukščiausios valdžios ir opozicijos politikai bei įtakinga vokiečių žiniasklaida perėmė T.Sarrazino mintis.
T.Sarrazinas, būdamas kuklus žmogus, tapo kviečiamiausiu asmeniu rimčiausiose vokiečių televizijos diskusijų laidose, o salės, kuriose jis pristato savo knygą, nuolat perpildytos.
Knygos autorius apskritai nėra nusiteikęs prieš kitataučius, kurie integruojasi į vokiečių visuomenę. Jis nusiteikęs tik prieš tą musulmonų visuomenės dalį, kuri, atvykusi į svetimą kraštą, nori primesti savo papročius, gyvenimo būdą, kalbą, religiją, ir gyventi svetur taip, tarsi jie ir toliau gyventų savo tėvynėje.
Tokia Vokietijoje pirmiausia yra 3,5 mln. gyventojų turinti turkų bendruomenė, labiausiai besipriešinanti integracijai.
Vokietijoje auga nepasitenkinimas atvykėliais iš Turkijos ir kitų musulmonų kraštų, ksenofobija emigrantams. Kuo atvykėliai yra uždaresni, tuo jie kelia didesnį nepasitikėjimą tarp vietinių gyventojų. Tai veda prie etninių konfliktų, o nesena prieškario ir Antrojo pasaulinio karo istorija rodo, kad jie gali būti labai žiaurūs.
Kaip žinia, nuo kitų metų Vokietija savo darbo rinką atveria ir Lietuvai. Lietuviai – ne musulmonai ir jiems, atvykusiems dirbti į šią šalį, vokiečiai priekaištų galbūt neturės, jei imigrantai išmoks jų kalbą ir laikysis nustatytos tvarkos.
Lietuviai per paskutinius keletą metų tapo labiausiai migruojančia tauta Europoje. Viską pateisinti vien ekonominėmis priežastimis, matyt, negalima, tačiau būtent jos, ko gero, yra svarbiausios. Statistikos departamento tyrimai rodo, kad ekonominio pakilimo metais, 2007-2008 m., emigracija iš Lietuvos po įstojimo į ES buvo mažiausia. Prasidėjus krizei, migracija iš Lietuvos smarkiai padidėjo ir tokia, matyt, išliks, kol situacija šalyje nepagerės.
Vieni iš Lietuvos išvyksta laikinai, tikėdamiesi greitai sugrįžti, kiti išvažiuoja tik sezoniniams darbams (du - tris kartus per metus), bet treti nori savo likimą susieti su svetima valstybe, kurioje bent materialiniu požiūriu gyventi geriau nei Lietuvoje.
Pastaroji emigrantų dalis yra linkusi pamažu asimiliuotis, ypač integruojant savo vaikus, kurie tik taip gali tapti pilnaverčiais ir pilnateisiais tos šalies piliečiais.
Taip atsiranda prieštaravimas tarp noro integruotis ir noro išlaikyti glaudesnį ryšį su palikta tėvyne. Materialinė gerovė ir palankesnės gyvenimo sąlygos tampa lemiamomis priimant sprendimą, su kuria valstybe susieti savo likimą. Ir klausimas dėl antros pilietybės tik papildo jau anksčiau padarytą apsisprendimą ne savo tėvynės labui.
Migracijos procesai, apėmę visą Europą, neišvengiamai palies ir Lietuvą. Iš vidurio Europos šalių migracija labiausiai palietusi Čekiją, kuri per metus priima tiek pat imigrantų, kaip Švedija – apie 70 tūkst. per metus.
Ar Lietuva ruošiasi imigrantų bangai, kuri gali tapti reikalinga kylant šalies ekonomikai ir trūkstant savų specialistų? Ar neturėsime panašių problemų su imigrantais, kokias jau turi vakarų šalys, pradėję kovą už savo tautos identiteto išsaugojimą? Ar sugebėsime juos integruoti į savo visuomenę ir kultūrą? Tai rimti iššūkiai, su kuriais teks susidurti didėjant imigrantų skaičiui Lietuvoje. Juk mes norime, kad ir po 100 metų mūsų vaikai, anūkai ir proanūkiai dar būtų lietuviai.