Paaiškėjo, kad „Dujotekana“ nėra Rusijos žvalgybinės priedangos įmonė, o
kalbos apie Lietuvos aukštų pareigūnų dalyvavimą nacionalinio masto
korupcijoje - viso labo tėra tušti plepalai, neparemti jokiais faktais.
Ketverius metus keli politikai, kuruojantys nacionalinio saugumo
reikalus, reikšmingais ir paslaptingais veidais pūtė tautai į akis
dūmus.
Už tos pačios paslaptingumo širmos buvo ir tebėra susidorojama su
neįtikusiais pareigūnais. Jie buvo viešai įžeidinėjami ir žeminami, bet
atėjus metui pateikti faktus, propagandistai nėrė į krūmus.
Po VSD sprendimo neviešinti pažymų Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos
komiteto (NSGK) pirmininkas A.Anušauskas pasiguodė, kad vis tiek
informacija tekės laisviau. Kokia informacija? Ta, kuri iki šiol
traukta iš lubų?
Buvęs NSGK pirmininkas Matulevičius susinervinęs neprincipingumu kaltina
konservatorius. Bet kas trukdo abiem pirmininkams patiems pateikti
kaltinimus ir pasibrukus po pažastim faktus nueiti į teismą? TRukdo
viena aplinkybė - jokių faktų nėra, yra tik plepalai. Būtent tais
plepalais remiantis buvo kuriamas VSD skandalas.
Baimė, kad visuomenė išvydusi pažymas įsitikins jas esant bevertes nėra
vienintelė vengimo išslaptinti priežastis. VSD direktoriaus G.Grinos
aiškinimas, kad pažymos lieka įslaptintos dėl atskleidžiamų darbo
metodų, nėra įtikinamas.
Paslapties apie darbo metodus saugojimas nėra svarbesnis už nusikaltimo
atskleidimą. Be to, informaciją visuomenei visada galima parengti be
aplinkybių įvardijimo. Vadinasi, jokio nusikaltimo nepadaryta ir tam
net nesiruošta. Dar keisčiau skamba įtikinėjimai, kad informacija sena
ir žmonėms seniai žinoma.
Tai netiesa - tam tikra žiniasklaida perteikinėjo visuomenei pačių
politikų spėliones, palydimas jau parlamentiniuose tyrimuose prigijusiu
žodeliu „galimai“. Jokio fakto, dėl kurio minimos įmonės ar pareigūnai
garbingai galėtų gintis teisme, nepaskelbta.
Tiesa yra paprastesnė: pažymos rengtos remiantis nepatikrintais
duomenimis, ir jas galima laikyti tik darbiniu juodraščiu. Todėl
natūralu , kad ant pažymų originalų (kaip paaiškėjo iš liudijimų) yra
buvusio VSD direktoriaus A.Pociaus nurodymai duomenis patikrinti ir
teiginius pagrįsti faktais, tačiau, ko gero, teisingai spėja
A.Anušauskas, teigdamas, jog jam susidaro įspūdis, kad pažymos nugulė į
stalčius.
Tik prasidėjus parlamentiniui tyrimui dėl VSD karininko V.Pociūno
žūties, pažymos su nepatikrinta medžiaga buvo panaudotos kaip argumentas
prieš patį VSD direktorių. Todėl pažymų kilmės istorija darosi ne
mažiau svarbesnė, negu jų turinys.
Abejotino patikimumo pažymos kelia dar vieną klausimą: kokios vertės
yra parlamentinio VSD tyrimo išvados? Jos taip pat paremtos
prielaidomis ir abstrakčiais samprotavimais. Tyrimas prasidėjo
aiškinimusi dėl V.Pociūno žūties aplinkybių, bet greit nuslydo į pažymų
istoriją. Nepatikrintos medžiagos pagrindu buvo daromi platūs
apibendrinimai ir griežti nuosprendžiai VSD vadovo atžvilgiu.
Šis tyrimas VSD tarnybai buvo didelis smūgis: suskaldytas kolektyvas,
darbas dezorganizuotas psichologiškai. Visuomenėje taip pat nebuvo
vieningos nuomonės: vieni išvadomis tikėjo, kiti jas kritikavo.
Bet visi vylėsi, kad taškus ant i sudės paskelbti faktai. Po keturių
metų pasirodė, kad skelbti nėra ką. Ir tyrėjai, regis, jau nebėra tokie
drąsuoliai, kurie ryžtųsi tai daryti savo rizika. Tad natūralu, jog
kyla klausimas, kokie buvo tikrieji tyrimo motyvai.
Jų buvo daug, išskyrus tiesos ieškojimą. Daugiausia politinės naudos
sau tikėjosi politinis perbėgėlis A.Matulevičius, tyrimo medžiagą
pavertęs rinkiminės kampanijos į Seimą pagrindu. Bet rinkėjai
pasakėčiomis apie gresiantį valstybės užvaldymą iš VSD pusės nepatikėjo
ir A.Matulevičius liko už Seimo sienų.
Partijos „Tvarka ir teisingumas“ bei Darbo partija niekada ir neslėpė
savo priešiškumo VSD. Socialdemokratai visuose tyrimuose dėl saugumo
tarnybų laikėsi ir tebesilaiko neutralios pozicijos. Ne vienas tyrėjas
dar nuo VSD steigimosi laikų tebeturi neigiamą išankstinę nuomonę.
Permainingiausios VSD atžvilgiu yra konservatorių nuostatos. Niekada
neabejojau R.Juknevičienės nuoširdumu gilintis į tragiškas V.Pociūno
mirties aplinkybes. Tačiau pastebėti, kad pastangos susieti pareigūno
žūtį su pažymų turiniu yra ne tik mechaninės, bet ir akivaizdžiai
dirbtinės, nereikia nei didelės patirties, nei išsilavinimo.
Bet nepaisant sveikos nuovokos, kuriuo pasižymima svarstant ne vieną
painų politinį klausimą, absurdiški įtarimai buvo ir tebėra tylomis
palaikomi iki šiol. Tiesa, konservatoriai pritarė pažymų išslaptinimo
idėjai, bet labai greitai susitaikė ir su VSD priimtu sprendimu.
Tokia situacija yra pavojinga ir patiems politikams, nes žmonės vis
mažiau tikės parlamentiniais tyrimais ir už deklaruojamų žodžių vis
dažniau ieškos paslėptos politinės potekstės.
Dvylikos pažymų odisėja pasibaigė šnipštu. Kelionė buvo negarbinga ir bailių
žmonių organizuota. Esu įsitikinęs, kad tyrėjai jau pačioje istorijos
pradžioje suvokė, jog už padrikos pažymų medžiagos nieko rimto nėra.
Bet drąsos apie tai pasakyti visuomenei politikams pritrūko.
Priešingai, VSD klausimams specializuotoje žiniasklaidoje kurtos nebūtos
istorijos, kuriomis buvo laužomi žmonių gyvenimai.
Stebina ir dabartinės VSD vadovybės pozicija. Įvairiuose tyrimuose
figūruoja ilgamečių įstaigos darbuotojų pavardės. Vadovybė neturėtų tų
žmonių likimo palikti žiniasklaidai. Privalu visuomenę informuoti,
kalti jie ar ne. Taip elgiasi visos garbingos pasaulio žvalgybos.