Nė karto nepasiskundė
Du vyrus palaidojusi 42 metų našlė, šešių vaikų motina Laima Krasauskienė prieš tris savaites dar turėjo laikino darbo – tvarkė Antašavos miestelio apylinkių teritorijas.
Laikino darbo sutarčiai pasibaigus baigėsi ir papildomos pajamos, gausiai šeimai vėl tenka verstis iš pašalpų.
Vis dėlto mažame kaimelyje, kukliame namelyje prie Antašavos, gyvenanti moteris per netrumpą pokalbį nė karto nepasakė jau tradicinio šalyje sakinio: „Kaip dabar sunku gyventi“.
Atvirkščiai, L.Krasauskienė džiaugėsi, kad ji ir jos vaikai niekada nebūna alkani, gyvena šiltoje troboje, visi turi kuo apsirengti.
Batams pirkti sudaro eilę
Vienas didžiausių motinos galvos skausmų – batai vaikams. Sezonai keičiasi, kojos auga, o avalynė nepigi, taigi tenka kruopščiai pajamas suskaičiuoti, išlaidas išdėlioti, apsvarstyti, kuriam pirmam batus pirkti.
Dar vienas pinigų rijikas – pratybų sąsiuviniai mokiniams. Jų nuolat reikia naujų.
Dabar tenka verstis iš pašalpos – 800 litų. Pirmiausia sumokėjus mokesčius už elektrą, sumą skyrus mokykliniams, būtiniausiems buities reikalams, lieka tik maistui.
„Bėdų turgus“ L.Krasauskienės šeima nesidomi – ji per daug gerai gyvena, tiksliau – mažiau skundžiasi, kad pretenduotų į šios laidos paramą.
Vaikai džiaugiasi tvirta mama
L.Krasauskienė gerai žino: jeigu po sunkių gyvenimo išbandymų būtų pradėjusi draugauti su taurele, gyvenimas būtų pasisukęs visai kitaip. Džiaugsmui vietos liktų nebedaug.
Moters nuostata griežta – jos gyvenime negali būti gėrimo, rūkymo, palaido elgesio.
„Aš laiminga vaikais“, – keletą kartų pabrėžė pašnekovė. Ji supranta, kas lauktų vaikų, jeigu motina pradėtų gyventi savo malonumui. Tokių šeimų ir ji, ir jos vaikai matė ne vieną, gailėjo jų.
„Kaip gerai, mama, kad tu negeri“, – taip ne kartą L.Krasauskienei sakė jos vaikai.
Skaudi gyvenimo istorija
Nuo skaudžių lemties smūgių ieškoti užsimiršimo linksmybėse ji galėjo pradėti ne kartą. Tačiau keikti taip sudėtingai susiklosčiusio gyvenimo moteris nenori.
Grėbstydama Viktariškių muziejaus kieme paskutinius rudens lapus, moteris pasakojo savo gyvenimo istoriją.
Jauna ištekėjo, susilaukė dviejų dukryčių ir, kai vienai buvo treji, o kita neturėjo nė metų, iš gyvenimo pasitraukė jų tėvas.
Nenori Laima prisiminti tų išgyvenimų, ieškoti nelaimės priežasčių, trumpai pasako – buvo labai sunku. Bet reikėjo atlaikyti ir mokytis naujo – našlės gyvenimo, užsikrauti ant pečių ir vyriškus darbus bei rūpesčius.
Našlė ir antrąkart
Po trejų metų, kai dukrytės jau buvo ūgtelėjusios, moteris ištekėjo antrą kartą.
Nauja šeima gausėjo sparčiai. Susilaukė dar keturių vaikų – dviejų dukterų ir dviejų sūnų.
Į antros šeimos duris pasibeldė liga, vėliau ir giltinė. Ilgokai sirgęs vyras mirė, kai mažiausiam sūnui buvo vos treji.
Antrąkart našle likusi moteris suprato, kad dėl vaikų gerovės teks kautis pačiai ir pasitikėti tik savo jėgomis.
Ir kirviu, ir dalgiu
L.Krasauskienė darbuojasi nuo ryto iki vakaro. Ypač spėriai tenka suktis vasarą – turi kelias ožkas, sparnuočių būrį, pati pasistatė šiltnamį, prižiūri didelį daržą, rūpinasi malkomis.
Ir benzininiu pjūklu darbuojasi ne prasčiau už bet kokį vyrą. Kaimynės net samdo ją, kai reikia ką nors tuo pjūklu supjaustyti. O ji visą kaimą pavasarį apdovanoja sodinukais. Sezono metu ir seniūnija pasiūlo L.Krasauskienei laikino darbo.
Kupiškio seniūnijos seniūnas Julius Vytautas Semėnas negaili darbščiai moteriškei gerų žodžių: šioji visus skirtus darbus kruopščiai nudirba, vaikais tinkamai rūpinasi.
Tikri bandelių kepėjai
Namuose tvarkytis mamai padeda ir vaikai. O pats mėgstamiausias visų užsiėmimas – bandeles kepti.
Ko gardaus užsimanę, žiūrėk, ir imasi tešlą minkyti. Gardžias bandeles ne tik dukros, bet ir berniukai moka kepti. Miltų šeima gauna iš „Maisto banko“, uogienių prisiverda pati, kiaušinių vištelės padeda – ir garuoja išvaizdžios, kvapnios bandelės.
Dvi vyriausiosios L.Krasauskienės dukros mokosi Panevėžyje – Dovilė kolegijoje, Kristina M.Rimkevičaitės technologijų mokykloje. Kiti du – 16-metė Rita ir 14-metis sūnus Tadas mokslus eina Kupiškio mokyklose, o mažieji 12-metė Gintarė ir 9 metų Rokas – Antašavos pagrindinės mokyklos mokiniai.
Motina spaudžia vaikus prie mokslų – visus susirinkimus lanko, tariasi su mokytojais.
Trečio vyro neieškos
Apie dar vieną santuoką moteris nenori net galvoti. Sako, vyrą ne taip sudėtinga būtų susirasti, bet greičiausiai tik tokį, kuris našta ant šeimos pečių būtų. Sutikti negeriantį, darbštų, rūpestingą vyrą – daug sudėtingiau.
L.Krasauskienė sako, kad vienai moteriai, nors ir kokia stipri ji būtų, labai sunku. Atslenka tokios akimirkos, kai, atrodo, visai nelieka jėgų, nebeištvers. Tada ji žino, kaip iš to juodo debesies vaduotis.
„Už rožančiaus ir – į bažnyčią“, – sako L.Krasauskienė.
Net tokiu metu, kai Antašavos bažnyčia būna užrakinta, moteris paguodos ir ramybės semiasi šventoriuje, sėda ant suolelio kieme ir meldžiasi.
„Maldos man reikia kaip duonos“, – sako moteris.
Pirmiausia ji meldžiasi dėl vaikų, dėkoja Dievui, kad jos visi šeši sveiki, stiprūs, geri, paskui prašo, kad tą palaimą išsaugotų.
Broliukas žuvo akyse
Maldoje moteris dažnai pamini ir savo jaunesnį brolį, kadaise žuvusį jos akyse.
Kai Laimutei buvo dešimt metų, ji su motina ir 6 metų broliuku ėjo kelkraščiu. Pakrautas sunkvežimis, prie kurio vairo sėdėjo girtas vairuotojas, partrenkė ir mirtinai sužalojo priekyje straksėjusį vaiką.
Iki šios dienos moteriai nejauku kelkraštyje, o vaikystėje ji išvis negalėdavo eiti keliu.
Vaikystėje patirta skaudi dvasios trauma, vėlesni išgyvenimai visam laikui įrėžė supratimą, jog niekas nesitęsia amžinai, kiekvieną gyvenimo akimirką reikia branginti.
Vienas didelis kambarys
Į Viktariškius L.Krasauskienė su vaikais atsikėlė prieš penkerius metus iš netolimo Pyragių kaimo.
Name, kuriame anksčiau šeima gyveno, vasaromis būdavo labai karšta, o žiemomis šalta, reikėjo didžiulio remonto. Be to, namas buvo įspraustas tarp kitų, stigo erdvės ūkiškai veiklai.
Apie nebrangiai parduodamą namą netoli Antašavos sužinojo iš skelbimo laikraštyje. Pyragiuose pardavusi senąjį iškart nusipirko Viktariškiuose.
Šiame name gerokai šilčiau. O jeigu dar prieš žiemą pavyksta nusipirkti brikečių, namuose būna visai šilta. Šiemet jų įpirkti nepavyko, šeimai toks kuras buvo per brangus.
Mediniame name vietos ne per daugiausia: tik virtuvė ir didelis kambarys su daug lovų aplink, televizoriumi, kompiuteriu. Tik vienas langas – naujas, plastikinis, kiti – seni, nuo jų eina šaltis. Ir plastikinio gal nebūtų, bet senasis rėmas, anot moters, tiesiog pats iškrito – taip buvo išpuvę aplink.
Dovilė – visiems pavyzdys
„Mums čia labai smagu, ypač kai visi vėl suvažiuojame, būrin susirenkame“, – džiaugėsi maloni ir iškalbinga vyriausioji dukra Dovilė.
Ji juokiasi iš kalbų apie esą dabar daugeliui neprieinamą mokslą: jei gerai mokysies, už mokslą nereikės mokėti. Dovilė ir mokosi gerai, ir yra grupės lyderė.
Seserys vaišina ir pačių keptu rožiniu pyragu. Jo ir tešla rožinė, nes daryta iš kisieliaus. Užtenka tik pagirti pyrago gardumą, ir Dovilė jau surašo receptą.
L.Krasauskienė neslepia, kad atsikrausčius į šitą kaimą visi laukė įsitempę, kokių šunybių tie gausios šeimos vaikai iškrės. Nesulaukė. Dovilė irgi išsitaria, kad mieste kreivokai žiūrima į atvykėlius iš gausių šeimų ir dar iš kaimo. Ji irgi ne iš karto pasipasakojusi apie savo šeimą.
Abi seserys iš Panevėžio nedažnai grįžta į namus. Ne todėl, kad čia jų netrauktų, o todėl, kad sudėtingas susisiekimas – autobusai nuo Kupiškio ir atgal labai retai bekursuoja, tenka ir tranzuoti.
Pradės kepti kūčiukus
L.Krasauskienė jau pradeda rūpintis, ką dės ant baltai padengto Kūčių stalo. Prie jo šiemet sės aštuoniese – vyriausioji dukra Dovilė atvažiuos su draugu Tomu.
Šešių vaikų motina šventėms gamins tradicinius Kūčių valgius iš žuvies, daržovių, virs kisieliaus, kompoto, keps kūčiukų. Pirmąją kūčiukų partiją su vaikais keps jau šį savaitgalį.
Kalėdų rytą visa šeima eis į Antašavos bažnyčią, į 8 valandą aukojamas šventas Mišias. Jeigu bus labai šalta, mažuosius motina greičiausiai paliks namuose.
Pėsčiomis kelias iki bažnyčios neartimas – daugiau kaip du kilometrai.