Žinoma, išsitraukiate išmanųjį telefoną ir peržiūrite programėlę „WikiLeaks”. Juk jums labai smalsu sužinoti, kokiomis paskalomis apie pasaulį dalijosi JAV diplomatai.
Tokia kone absurdiška situacija susidarė pasaulio žiniasklaidoje tinklalapiui „WikiLeaks” paviešinus apie 250 tūkst. slaptų pranešimų, kuriais nieko neįtardami metų metus keisdavosi JAV diplomatai.
Pranešimai buvo pavogti, o vėliau paslapčių viešinimo virusu apsėstų asmenų dėka pateikti visuomenės teismui. Tiesa, pateikti ne bet kaip, o kruopščiai įvynioti į sensacijų popierių.
Tad dabar iš lūpų į lūpas sklinda vienas už kitą dramatiškesni pareiškimai: „Ar girdėjote, kaip amerikiečių diplomatai pavadino mūsų karalių? Ar galėtumėte patikėti, kad JAV diplomatai šitaip negražiai pravardžiuoja kitų šalių vadovus? Negali būti.”
Išties reikia pripažinti, kad JAV diplomatai, kaip ir dauguma amerikiečių, dažnai nevengia vartoti vaizdingų palyginimų, turinčių sustiprinti įspūdį.
„Betmenas ir Robinas”, „Imperatorius be drabužių”, „Pakvaišęs senis”, „Abejotinos psichikos būklės prezidentė” – tokiais žodžiais apie įvairių šalių vadovus drąsiai svaidėsi JAV diplomatai.
Tik ar vaizdingi epitetai turėtų stebinti? Su diplomatija nieko bendra neturinčiam žmogui galbūt ir sukelsi šoką. Bet išties naivu būtų manyti, jog diplomatai yra kitokie žmonės nei mes.
O tai, ką viešai į vatą vynioja bet kurios šalies ambasadoriai, vargu ar skiriasi nuo mandagaus žento monologo žmonos tėvų namuose, siekiant įtikti uošvei.
Vienas geriausių tokio požiūrio pavyzdžių – „WikiLeaks” paviešinti dokumentai apie JAV ir Rusijos santykius.
Kol JAV oficialiai siekė draugystės ir partnerystės „be kaklaraiščių” oficialiuose šalių vadovų susitikimuose, JAV ambasadoriai pranešimuose atvirai vadino Rusiją mafijos valdoma valstybe.
Šis teiginys daugeliui – ne naujiena. Bet paviešintas jis įgauna visai kitą prasmę – atidengia nemalonią viešumo skraistę, kai visi gali sužinoti, kas dedasi už uždarų diplomatijos durų.
Beveik nėra abejonių, kad JAV diplomatų susirašinėjimo tonas ir turinys nėra nei išimtis, nei paslaptis daugeliui valstybių – net tai pačiai Rusijai.
Jei JAV dokumentus galėjo gauti anarchistiškai nusiteikę programišiai, kodėl to negalėtų padaryti kibernetinėje erdvėje jau užsigrūdinusios Rusijos specialiosios tarnybos?
Diplomatijos pasaulyje tokie dokumentai yra vertingi tik kaip galbūt praversiantis įrankis būsimose derybose.
O kokia tų 250 tūkstančių dokumentų nauda visuomenei? Ar kam nors tapo gyventi lengviau sužinojus, kokias pravardes Johnas sugalvojo Ivanui? O gal puslapių viešintojai atskleidė įžūlų ir nusikalstamą sąmokslą?
Ne, JAV diplomatų susirašinėjimuose atspindėtos tik jų pačių įžvalgos. Jas, neapsimetinėkime, rengia visų šalių diplomatai.
Kartais taiklios, neretai abejotinos, bet tik nuomonės. Visuomenei iš jų bene tiek pat naudos, kiek iš realybės šou žvaigždučių dienoraščių.
Tačiau daugelis, tarsi vedami įgimto smalsumo, vis vien kaip musės zvimbia virš pašvinkusių naujienų lavono. Juk įdomu sužinoti, ką kitas mano apie tave ar kitus.
Jausmas, tarytum pats būtum įtempto tarptautinių paslapčių narpliojimo trilerio dalis.
„O kaip moralė? Kaip gali JAV pareigūnai, žinodami, kad Rusija yra mafijos šalis, taip draugiškai suokti su Kremliaus vadovais, kalbėti apie santykių atšilimą?” – dar paklaustų kovotojas už teisybę.
Cinikas tik pasišaipytų iš tokių moralės klausimų kėlimo politikoje. Antra vertus, galima pagrįstai klausti, kas daugiausia laimėjo iš „WikiLeaks” duomenų skandalo?
Seniai pripažinimo programišių pasaulyje geidęs „WikiLeaks” įkūrėjas J.Assange’as, rodos, pasiekė tikslą. Nors jau ir tapo kone medžiojamu žvėrimi.
Ironiška, bet dėl „WikiLeaks” užsirūstinusi ir neva sugėdinta JAV irgi išpešė naudos iš skandalo. Juk paviešintuose dokumentuose, priešingai nei manyta, ne JAV, o arabų šalys spaudė atakuoti branduolinių ambicijų ir antisemitizmo smelkiamą Iraną.
Su dar didesne ironija ir galbūt savikritika reikėtų pripažinti, jog labiausiai iš „WikiLeaks” skandalo pasipelnė žiniasklaida.
Juk pamirštama paminėti, kad pirmuosius puslapius puošiančios skandalingos antraštės apie „WikiLeaks” atskleidimus tėra žiniasklaidos interpretacijos.
Juk ne kam kitam, o garsiam ir įtakingam, tačiau vis dėlto išrinktųjų leidinių būreliui „WikiLeaks” perdavė slaptus dokumentus, kuriais tie leidiniai galėjo žaisti kaip nori, kad ir sugedusio telefono principu.
Todėl net ir daugeliui žinomos, galbūt kažkada girdėtos istorijos, gandai, paskalos ar pro akis prasprūdę pranešimai tapo tikra sensacija.
Nuostabiausia tai, jog ši „WikiLeaks” taktika pasitvirtina jau ne pirmą kartą.
Pasaulį bei diplomatus „WikiLeaks” skandalas sukrėtė tiek, kiek to norėjo žiniasklaida.
Sunku atsispirti smalsumui pažvelgti į paslapčių skrynelę. O jeigu dar ten randi kokį kadaise turėtą niekutį – negali negriebti. Galbūt todėl kai kurioms paslaptims, išskyrus nusikalstamas, ir verta tūnoti po užraktu, kad nekiltų pagundų kapstytis po senus popierius.