Savo fotografijų parodą Energetikos ir technikos muziejuje surengęs M.Zabulionis yra asfalto vaikas, todėl fotografuoti gamtos vaizdus jam neįdomu.
Aplankęs kone visas apleistas sostinės vietas, jis parodai atrinko po 3 fotografijas iš kiekvienos.
„Jau senokai su draugais pradėjau lankytis apleistose vietose.
Iš pradžių fotografuodavau paprastu fotoaparatu, kartais netgi telefonu.
Kai pradėjau dėti nuotraukas į internetą, sulaukiau palaikymo, kad tai įdomu, tad pradėjau daryti geros kokybės nuotraukas.
Paprastai nešuosi du fotoaparatus, stovą, kelis prožektorius. Visada reikia tinkamai apsirengti, apsiauti, juk tenka ir per purvą bristi, kai kur šliaužti”, – pasakojo M.Zabulionis.
– Ar nebaugu klaidžioti po apleistus pastatus? Juk nežinia, ką ten gali sutikti, – pasiteiravo „Sostinė”.
– Keletą kartų teko sutikti benamių, kurie gyvena apleistuose pastatuose. Kelis kartus pasišnekėjome, klausė, ką čia veikiame, prašė jų nefotografuoti. Buvo nusiteikę geravališkai.
Buvo kartą ir juokinga situacija, kai negalėjome rasti įėjimo į buvusį karininkų bendrabutį Antakalnyje. Kieme pamatėme vaikus, gal kokių septynerių metų, paklausėme jų. Vaikai, žinoma, parodė, pro kur įlįsti galima.
Tame pastate įdomiausia – ant stogo, nes atsiveria graži miesto panorama.
Vaikščiodamas po tokias vietas visuomet turi būti atsargus, nes daug kur šuliniai atidengti, nežinai, ant ko gali užlipti. Draugas kartą užlipo ant vinies.
– Kuri vieta pačiam labiausiai patiko?
– Manau, kad Šv.Jokūbo ligoninė prie Baltojo tilto. Ten lankiausi ne vieną kartą. Įspūdinga tai, kad dalis pastato mena sovietmetį, kita dalis – senovinės arkų lubos, milžiniškos durys.
Tačiau ten nuolat budi apsauga. Kartą teko vaikščioti žinant, kad už sienos sėdi sargas.
Bet mes juk ne vogti einame, niekada nieko iš tokių vietų neimame.
Įdomu buvo ir Naujojoje Vilnioje esančiame bunkeryje, kuris dabar šiek tiek sutvarkytas, atkastas įėjimas, todėl paprasčiau galima patekti į vidų.
Net pusdienį praleidome Rasų gatvėje buvusioje kolonijoje.
Sakyčiau, tai viena įdomiausių sostinės vietų. Nors užtrukome ilgai, tikrai visko apžiūrėti nesuspėjome. Esant trečiajame pastato aukšte matyti, ką veikia kaliniai. Čia palikta ir daug įvairiausių dokumentų.
Baisiausia, kad būnant šioje vietoje niekas tavęs nepagautų. Keli draugai čia buvo įkliuvę policijai į rankas.
Įspūdingas ir Žemuosiuose Paneriuose esantis buvęs mėsos kombinatas. Jo kieme jau priaugę daugybė medžių.
Esu pastebėjęs, kad daugelis tokių pastatų nepažymėti įspėjamaisiais ženklais ar informacija, jog tai privati teritorija.
– Apleistasis Vilnius jau išnaršytas, ką veiksite toliau?
– Dabar taikiklyje – Vilniaus rajonas. Ten yra dar daug įvairių apleistų vietų.
Pats Vilnius sparčiai tvarkosi. Kažkada buvau išsispausdinęs visą lapą su adresais pastatų, kuriuos miesto valdžia buvo suplanavusi nugriauti.
Maniau, kad kol valdžia išsijudins, tai jie dar ilgai stovės.
Bet beveik po kelių savaičių, kol susiruošiau važiuoti, radau visur tik plyną lauką.
Gaila, kad neturime tokių apleistų vietų, pavyzdžiui, kaip Lenkijoje, kur net paliktos nedidelės gyvenvietės su kino teatrais.