Tai ypač akivaizdu žvelgiant į 2010-uosius Europoje.
Didžiausias šių metų pralaimėjimas, žinoma, sukasi apie Baltarusiją.
Tik ne apie šalies opozicijos atstovus, pralaimėjusius gruodį vykusius prezidento rinkimus.
Pralaimėjimu, tiksliau – spąstais, šie rinkimai virto viltingiems Bendrijos planams prisijaukinti paskutiniu Europos diktatoriumi Vašingtono pakrikštytą Baltarusijos prezidentą A.Lukašenką.
Niekas ir nevadino A.Lukašenkos vilku avelės kailyje. Aiškiu vilko rūstumu jis šalį valdo nuo 1994-ųjų ir tik pastaruoju metu mažiau šiepė dantis.
Buvo akivaizdu, kad Baltarusijos atžvilgiu Europos Sąjungos taikoma izoliacijos politika neveikia. Tačiau eksperimentas ištiesti A.Lukašenkai ranką taip pat buvo rizikingas.
Bendrija nusiramino, kai A.Lukašenka paleido iš kalėjimų politinius kalinius ir kiek atleido gniaužtus žiniasklaidai.
Be to, ES naudojosi proga, kad vienu metu ėmė buksuoti Minsko ir Maskvos ryšiai.
Prieš pat rinkimus Minske apsilankę Lenkijos ir Vokietijos diplomatijos vadovai atsivežė meduolį: pažadą skirti Baltarusijai 3 mlrd. eurų, jei tik rinkimai bus demokratiški.
Bet siūlė pyragą, o gavo botagą. Baltarusijos milicijos ir omonininkų lazdų šou virtusi rinkimų naktis, po kurios už grotų atsidūrė apie 600 žmonių, išsklaidė visas iliuzijas.
Ir pats A.Lukašenka netruko nusimesti demokrato kaukę. Komentuodamas rinkimų nakties įvykius jis sakė baigiantis žaisti demokratiją. Baigiantis terliotis su opozicija, su žiniasklaida, su Vakarais.
Tą žaidimą su A.Lukašenka pralaimėjo Europos Sąjunga, patikėjusi ar pasitikėjusi Minsko gera valia.
Dabar iššūkis Bendrijai – išsaugoti savo veidą ir surasti naujų (ne)bendravimo su Baltarusija taisyklių.
Tai vieni, tai kiti ES pareigūnai bei paskiri šalių atstovai kalba apie būtinybę vėl garsiai moralizuoti, spausti, bausti A.Lukašenkos valdžią.
Jau netrukus ES ketina pristatyti naujas taisykles, kaip bendrauti su Baltarusija, ar sankcijas – kaip ją auklėti.
Įdomu, ką šiuo klausimu kolegoms ES patarinėja Lietuvos prezidentė D.Grybauskaitė?
2010-aisiais priėmusi A.Lukašenką Vilniuje, vėliau aplankiusi jį Minske, o galiausiai apie A.Lukašenką, kaip apie Baltarusijos stabilumo garantą, prakalbusi D.Grybauskaitė po rinkimų prikando liežuvį.
Nebėra ko pridurti, kai jau ne tik tariamai nieko apie valstybės valdymo meną nenusimanantys Lietuvos apžvalgininkai kalba apie D.Grybauskaitės išsišokimus? Metų išsišokėlės vardą jai skyrė įtakingo savaitraščio „The Economist” apžvalgininkas, Lietuvoje visada laukiamas E.Lucasas.
Metų pamoka D.Grybauskaitei ir visai ES – draugus rinkis atsargiai.
Vis dėlto ne D.Grybauskaitė, o Italijos premjeras S.Berlusconi buvo pirmasis ES lyderis, po nutrauktos izoliacijos politikos dar 2009 metų pabaigoje nuvykęs į Baltarusiją susitikti su A.Lukašenka.
Tai nestebina. Italijos premjeras niekada nesididžiavo ir nematė problemos glėbesčiuotis su veikėjais, nuo kurių kiti Vakarų lyderiai yra per tyčinės atskirties ar bent jau pagarbų atstumą.
Ir 2010 metais galėjai pamesti S.Berlusconi skandalų ir skandalėlių, intrigų ir intrigėlių skaičių. Maišytas su žemėmis dėl į viešumą išlindusių lovos istorijų, viešųjų ir privačių reikalų painiojimo jis kaskart lyg Feniksas pakildavo iš pelenų.
Dar gruodį S.Berlusconi laimėjo svarbų balsavimą dėl nepasitikėjimo jo vyriausybe. Italijos premjero poste jis su pertraukomis – jau trečią kadenciją.
Gal amžinajame mieste amžinas ir S.Berlusconi?
Niekas nekaltintų, jeigu S.Berlusconi pavadintum didžiausiu Vakarų Europos manipuliatoriumi, niekšu ar nevykėliu. O ir „WikiLeaks” nutekintuose JAV diplomatų dokumentuose jis vadinamas „nekompetentingu, pasipūtusiu ir neefektyviu”, taip pat „psichiškai ir politiškai silpnu”.
Vis dėlto būtent jam, slidžiam milijardieriui demagogui, priklauso Amžinojo išlikimo titulas.
Ir tūrbūt būtent S.Berlusconi pavyzdys įkvepia ar galėtų įkvėpti kitus su sunkia skandalų kupra į valdžią besiropščiančius politikus. Taip pat – ir Lietuvoje.
Metų rizika neabejotinai galima pavadinti apsukrų Prancūzijos sprendimą parduoti Rusijai keturis „Mistral” klasės laivus.
Ilgai atakuota įspėjimais ir patarimais iš įvairių NATO valstybių neparduoti Rusijai karo laivų, Prancūzija pasielgė dukart niekšiškai.
Mat apie sandorį pasauliui buvo pranešta žiniasklaidai ir politikams nepatogiu laiku – Kūčių vakarą.
Lietuvos krašto apsaugos ministrė R.Juknevičienė šį Prancūzijos sprendimą drąsiai pavadino klaida.
Turbūt ne tiktai ministrė prisimena Rusijos laivyno admirolo V.Vysockio žodžius, kad tai, ką Rusija 2008 metais kariaudama su Gruzija pasiekė per 26 valandas, su „Mistral” būtų pasiekusi per 40 minučių.
Europos Sąjunga, parodžiusi pasitikėjimą A.Lukašenka, 2010-aisiais jau paslydo.
Apie tuos pačius pavojus Europa turėtų galvoti mėgindama prisijaukinti ir Rusiją.